Ginkluoto konflikto atveju taikūs gyventojai tampa išbadėjusių šunų įkaitais. Ukrainos pavyzdys ir perspėjimas lietuviams.

   Šis straipsnis gulėjo galvoje jau senokai, tačiau išdėstyti jį svetainėje kol kas nesiryžau. Nesiryžau, nes suprantu, kad visuomenė kol kas nepasiruošusi tokiai informacija, bet įvykiai Šilutėje, kuomet šuo mirtinai sudraskė kūdikį privertė kuo skubiau paviešinti įžvalgas , susijusias su auginamų šunų padėtimi Lietuvoje. Ši istorija remta Ukrainos patirtimi, skaudžia patirtimi. Aš manau, kad tai, apie ką čia rašysiu, gali būti hibridinio karo elementas, kuriuo dauguma greičiausiai nepatikės, bet jei nors vienas sudėlios loginę grandinę taip kaip aš, man bus džiugu.

Vienas  bičiulis iš Ukrainos papasakojo šių dienų aktualijas iš šios šalies karo apimtos dalies teritorijos . Pasak jo, taikūs gyventojai čia tapo įkaitais valkataujančių šunų, kurių ženkliai padaugėjo prasidėjus kariniam konfliktui. Susibūrę gaujomis po 8-10 narių, šunys puldinėja žmones visur, daugelis pavienių asmenų apskritai nepajėgia apsiginti nuo šių padarų, o naktį pasakojo bičiulis,   išeiti į lauką visai neįmanoma, čia laukia kraujo ir maisto ištroškę keturkojai. Okupantų šis reiškinys visiškai neliečia, jie turi ginklus ir reikalui esant nušauna  juos bandančius pulti šunis,, tuo tarpu taikūs gyventojai neturi galimybės trauktis į saugesnes nuo karo vietas, nes įsisiautėję šunys neleidžia jiems to padaryti. To ir reikia „kerzaviniais“ batais žygiuojantiems per svetimą valstybę kareiviams, jie beginklius žmones randa savo namuose užsidariusius nuo aplinkui slampinėjančių aštriadančių.

O dabar grįžkime į Lietuvą. Jau daugelį metų dirbtinai per masines informavimo priemones yra pučiamos gyvūnų teisės, ypač šunų. To pasekoje atsiranda vis daugiau gyvūnų mylėtojų ir gelbėtojų ir vis mažiau tų, kuriems ši praktika atrodo keistoka. Prisisteigė eilė prieglaudos organizacijų, kaimų ir gyvenviečių kiemuose žmonės pradėjo laikyti po du, tris ar net keturis šunis. Beveik kiekvieno daugiabučio bute taip pat rasite šunėką. Dėl viso šito ženkliai padidėjo šių teritorijų akustinio triukšmo lygis, tas labai sekina žmonių sveikatą, nors to jie pripažinti ir nenori, tačiau nežinojimas kaip sakant nuo atsakomybės neatleidžia. Bet čia tik viena medalio pusė. Niekas nepaneigs, kad karo grėsmė vis dar kybo virš Lietuvos valstybės ir dabar prisiminkime Ukrainos atveją. Kas bus, jei ginkluoto konflikto metu gyvenamosiose teritorijose pasileis visi šie iki šiol globojami šunys. Dalis jų gali būti netekę šeimininkų, o karo sviediniui sugriovus kokią šunų prieglaudą laisvėje atsidurtų tūkstančiai keturkojų. Po dienos, kitos visi šie  „žmogaus draugai“ iš bado pasidarytų žmogaus priešais. Tuomet kaip ir Ukrainoje, taikūs Lietuvos gyventojai taptų savo pačių išaugintų ir išmaitintų šunų įkaitais. Žinoma, kad ginkluotam okupantui tai būtų didžiulė pagalba žygiuojant per Lietuvos teritoriją. Juk daugelis žmonių prarastų galimybę priešintis, nes būtų įkalinti įvairiuose slėptuvėse, kurias prižiūrėtų maisto ištroškę gyvūnai.

Jei netikite šia versija, pastebėkite masinę media, per ją reguliariai transliuojami straipsniai ir reportažai apie žiaurius žmones skriaudžiančius gyvūnus. Dažnai reportažai ir kartojasi, praėjus metams , kitiems yra išleidžiamas straipsnis apie tą patį įvykį su šunimi, kuris buvo žiauriai skriaudžiamas žmogaus. Visuomenė tą informacija godžiai ryja, nes juk kiekvienas įsivaizduoja esantis geresnis už tą gyvūno kankintoją, toks informacijos ryjikas užsideda sau pliusą. Bet tokių žinių srautų analizę galima atlikti tik nuodugniai domintis ir sekant informaciją, kurią pateikia tam tikros media priemonės. Tą daryti sudėtinga, todėl dauguma nesusimasto apie tokią žmonių valdymo formą.

Gaila, tačiau  viešumą pasiekia tik vienetiniai reportažai, kurių metu būtų aptariama keturkojo arba jo savininko kaltė kito žmogaus atžvilgiu. Paskutinis atvejis įrodo, kad tokie reportažai atsiranda tik kraštutiniais momentais, kai žmogus dėl gyvūno kaltės netenka gyvybės.

Kad priešiškos Lietuvai valstybės meta didžiulius pinigus Lietuvoje veikiančiai žiniasklaidai paremti aišku jau ir vaikui, tačiau ar daug kas pagalvojo, kad finansuoti galima ir reportažus apie gyvūnų gerovę? Pamąstykime kartu.

Video medžiagoje galite pamatyti, kokios organizuotos valkataujančių šunų gaujos: