Tęsiame straipsnių ciklą, kuriuose nagrinėjame Lietuvos ekonominę būklę, kuri primena kokios nors Afrikos respublikos realijas. Čia aprašysime dar vieną priežastį, kodėl pagal pragyvenimo lygį niekaip nepriartėjame prie Europos Sąjungos valstybių senbuvių.
Šalyje netrukus prasidės padangų keitimo sezonas, o miškuose prasidėjo grybų sezonas. Tačiau grybavimo mėgėjai vietoje grybų miškuose dažnai užtinka daug naudojimui nebetinkamų padangų, kurias greičiausiai čia atvežė ir atsikratė įmonių, užsiimančių padangų keitimu atstovai.
Šią kasmet besikartojančią problemą bandoma spręsti įvairių įstatymų priėmimu ir mokesčiais už jų pažeidinėjimą, tačiau akivaizdu, kad tokia tvarka nėra efektyvi.
Be to sąžiningai padangų versle dirbančioms įmonėms tenka finansuoti ir nelegaliai į šalį įvežtų padangų utilizavimą.
Kodėl taip vyksta.
Visi padangų pirkėjai turi gauti informaciją apie padangų utilizavimą ir sutvarkymą kiekvienoje prekybos vietoje. Jau trejus metus yra įsigaliojęs įstatymas, kad kiekvienoje prekybos vietoje pirkėjui turi būti suteikta informacija, ką reikia daryti su padangomis, kai jos taps nebetinkamos naudojimui, tačiau praktikoje tai nevyksta. Kitaip tariant, padangų pirkėjas turi gauti dokumentą, kuriame nurodyta, kuriai padangų utilizavimo įmonei už jo nupirktas padangas kai jos susidėvės yra sumokėtas utilizavimo mokestis. Šią informaciją padangų savininkas jas keičiant perduoda padangas keičiančiai įmonei, o jau pastaroji nugabena jas į tą utilizavimo įmonę, kuriai gamintojas ir sumokėjo už jų utilizavimą.
O dabar pažiūrėkite, ką daryti smulkiam verslininkui, kuris išgyvena iš padangų keitimo biznio, tačiau nei iš vieno savo kliento negauna dokumento, kuriame nurodyta, į kurią utilizavimo įmonę turi keliauti nudėvėtos padangos? Atsakymas kaip ir aiškus, padangos važiuoja į miškus. Dar blogiau, kiek Lietuvos piliečių perka naujas padangas? Kol kas tikrai daugelis ieško įsigyti jau dėvėtų padangų, kurias dėvėjo koks nors vokietis Vokietijoje ar švedas Švedijoje. Už šias padangas jų gamintojai sumokėjo utilizavimo mokestį kažkuriai Vokietijos ar Švedijos utilizavimo įmonei, tačiau realiai šios įmonės tų padangų neutilizavo, o pinigus pasiėmė. Padangos nukeliavo ne į utilizavimą, bet į Lietuvą ir čia dar kokius metus buvo naudojamos ir vėliau atsidūrė servise, o dar vėliau atsidūrė ten, kur žino vien tik tų servisų savininkai. Štai taip mes ir užsikrovėme sau kitų valstybių naštą, t.y. dar kartą apmokame už padangų utilizavimą per atliekų surinkimo mokestį, į kurį ir yra įskaičiuotas padangų surinkimo mokestis. Tiesa, dar būna tokios akcijos kaip „Darom”. Jų metu susibūrę gamtos mylėtojai iš miškų surenka nemažus kiekius naudotų padangų. Surinktas miškuose padangas išveža komunalinės savivaldybių įmonės, kurios gyvena iš mokesčių mokėtojų pinigų.
meslaisvi.lt
