Tvartas 20 – čiai metų tapo gyvenamąja vieta

 

Lietuvoje, praėjus 26 metams po nepriklausomybės atgavimo, vis dar yra vietų, kur žmonės 20 ir daugiau metų gyvena ūkiniame pastate. Kaimuose tokie pastatai vadinami tiesiog tvartu. Nesudėtingas inžinerinės konstrukcijos pastatas, kur yra laikomi naminiai gyvuliai. Ar tai skirtingais greičiais važiuojančios dviejų Lietuvų rezultatas? Kodėl savivaldybės, „sutaupydamos“ milijonines sumas iš socialinei paramai skirtų lėšų, finansuoja įvairius projektus ne pagal paskirtį, tačiau leidžia egzistuoti skurdo oazėms tolėliau nuo rajono centrų nutolusiuose kaimuose, gali atsakyti tik politikai ir valdininkai, nusprendę tenkinti savo asmenines ambicijas.

Vieną tokių skurdo oazių galima pastebėti ir Radviliškio rajono Sidabravo seniūnijoje esantį Ožaičių kaimą. Negalima tiesiogiai teigti, kad visi kaime gyvenantys yra absoliutūs vargšai, tačiau pats kaimas pasitinka niūrumu, tuštumu.  Kai kurie namai apleisti, išdaužytais langais ir kitais požymiais, kad nebeturi šeimininkų, kurie suteiktų gyvybės. Akivaizdu, kad kaimų tuštėjimo vajuje ir šitame kaime nesimato tiesioginio valdžios rodomo dėmesio. Kol neįvyksta panašios tragedijos kaip didelio atgarsio visuomenėje sulaukiančios vaikų tragedijos, ten net ir vietos seniūnai lankosi palyginti retai.

Ožaičių kaime gyvenantys A. Vaičys ir L. Petraitienė šalia jų buvusio gyvenamojo namo esančiame tvarte įsikūrė daugiau kaip prieš 20 metų. Kai sudegė jų namas. Jį primena tik medžiais apaugę pamatai. Suprantama, kad pas šiuos žmones protestantiškos darbo etikos suvokimo nesurastum nei su žiburiu. O jų turimi neigiami asocialūs įpročiai kaip nuolatinis alkoholio vartojimas prilygtų stachanoviškam anglies kasimo tempui ar smurtavimas artimoje šeimoje nėra retas reiškinys. Susiformavę netinkami įpročiai lėmė tai, kad nesugebėjimas pasirūpinti savimi, privedė iki to, kad numirus kaimynui, ši šeima liko be elektros. Bent jau porai mėnesių.

Visa ši istorija į viešumą išėjo tada, kai socialinės medijos paskyroje G. Lipnevičiui pasipylė kritika už neva tais netinkamai padovanotą daiktą – televizorių šeimai, kuri net neturi elektros. Interneto troliai, pasislėpę po anonimiškumo skraiste, pasalūniškai juokėsi iš tokios „paramos“. Straipsnio autorius taipogi juokėsi iš G. Lipnevičiaus ir tiesiai jo klausė, kodėl jis taip „neapdairiai“ galėjo pasielgti? Tačiau buvo duotas atsakymas, kad tai tų pačių asmenų prašymas  jiems padovanoti televizorių. Tad tai buvo juokas per ašaras. Todėl beliko išsiaiškinti, kodėl jie neturi elektros ne tik televizoriui žiūrėti, o ir vienai lemputei šviesti.

Prieš kurį laiką moteris patyrė insultą ir buvo paguldyta į ligoninę. Po ligoninės reabilitacijos iš Šiaulių ji turėtų sugrįžti į maždaug 2 metrų pločio ir 5 metrų ilgio tvarte esantį sandėliuką. Pasak Sidabravo seniūno V. Blužo, jis yra pritaikytas gyventi. Žinant, kokiomis sąlygomis dabar gyvena imigrantai Serbijoje, pasakytum, kad iš ligoninės turinti sugrįžti moteris gyvens idealiomis sąlygomis. Juk ten yra ir stalas su lova, ir šaldytuvas su televizoriumi, bei malkomis kūrenama krosnis. Susidomėjus ta šeima ir paklausus seniūno, kodėl ta šeima neturi elektros, atsakymas buvo pateiktas labai komplikuotas. Bet apibendrinant seniūno V. Blužo nuomonę, tai tik dėl pačių asmenų tingumo ir asocialumo, be to, ir sėdėjimo kalėjime trims mėnesiams, kurie patys nei piršto nepajudina. Tačiau vis tik jau nuo praeito šeštadienio padedamas seniūnijos elektriko ir paties „tinginio“, kuris turėjo išsikasti griovį kabeliui, seniūnas „įvedė“ elektrą nuo gatvės stulpo. Su atskiru skaitikliu. Netgi garantavo, kad sutvarkė ir socialinę išmoką, ir kitus dalykus. Kitaip sakant, vykdė pareigas, kurių gal pats savo iniciatyva nebūtų daręs…

Ar imtis aktyvių veiksmų, nurodytų seniūno pareiginiuose nuostatuose, privertė viešumas, ar kreipimasis į Seimo narius ir atėjęs paklausimas iš Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto Radviliškio rajono savivaldybei dėl nepanaudotų lėšų, belieka tik spėti. Tačiau tragiškai nužudyto vaiko Kėdainiuose bei spontaniškai kilusios visuomenės diskusijų fone reiktų akcentuotis į pagalbą gyviesiems. Ir šiandien, kai Radviliškio rajono savivaldybė iš Vyriausybės gaunamų beveik 5 mln. eurų socialinei paramai išnaudoja pagal tiesioginę paskirtį tik nepilnus 2 mln., klausimas, kodėl net ir esant netobulai sistemai, nenorima padėti tiems, kuriems labiausiai ta pagalba reikalinga.

Pokalbis su pačiu seniūnu V. Blužu įvyksta jo darbo kabinete, vėliau persikelia ir į salę, kur prisijungia ir kitos seniūnijoje dirbančios moterys. Į klausimą, kodėl negalima padėti tai šeimai, jis atsako, kad padarė viską, ką galėjo, daugiau padėti sunku, kadangi pati šeima turi tokių problemų, kurios trukdo efektyviai padėti. O ir seniūnas ne visagalis. Ar jauna socialinė darbuotoja, kurią lydintis nemažo stoto seniūnas dažniausiai atlieka apsauginio pareigas, tikrai gali pasiekti efektyvių rezultatų kai šitaip stengiamasi „taupyti“ paties skurdžiausių visuomenės socialinės struktūros dugne esančiųjų sąskaita, yra atviras klausimas. Neseniai naujoji Vyriausybė skyrė Radviliškio rajono savivaldybei papildomus 100 tūkstančių eurų per metus, kad būtų įsteigti 10 naujų etatų socialiniams darbuotojams.  Rajono meras A. Čepononis su vicemeru K. Auguliu bei administracija sugalvoja apsukrų „lėšų įsisavinimo planą“. Jų pradiniame variante numatoma, kad reikėtų atsisakyti seniūnijose dirbančių socialinio darbo darbuotojų dalies etatų, kad atsilaisvinusiu laiku tie patys darbuotojai dirbtų antram darbdaviui. Prie ko prives toks lėšų „taupymas“? Radviliškio rajono meras A. Čepononis pateikė tokį atsakymą: „pirksime batus“.

Toks lėšų „perskirstymas“ rajonuose galbūt prives prie to, kad iš savivaldybių šita funkcija gali būti atimta, nes akivaizdu, kad ne tiek kompetencijos stoka, kiek politikų noras „sutaupytas“ lėšas naudoti asmeninių ambicijų tenkinimui. Neseniai per žiniasklaidą televizijos laidoje Seimo narys P. Urbšys įvardijo šios problemos priežastį – tam tikrų asmenų giminės ar grupuotės „užgrobė“ atskirus regionus, kuriose Lietuvos Respublikos įstatymai negalioja bei konkurencija negalima dėl savųjų protegavimo. Jo žodžiai, kad tuose regionuose piliečiai jau yra susitaikę su tuo, kad valdo „žinomas vagis“, kadangi atėjęs nežinomas gali numauti ir paskutines kelnes.

Nenoriu teigti jokių tiesioginių ar netiesioginių sąsajų tarp vienos Ožaičių kaimo šeimos 20 metų gyvenimo tvarte ir Sidabravo seniūno V. Blužo dukros, dirbančios Sidabravo gimnazijoje socialine darbuotoja, bei tam tikrų Lietuvos regionų visuomenės tolerancijos „žinomiems vagiams“, kurie perrenkami merais, tačiau Sidabrave pastatytas nemažas naujas namas kai kuriems miestelio gyventojams kelia prieštaringų minčių. Ar tai tiesiog sovietinio mentaliteto užprogramuotas pavydas, kad kitam sekasi geriau, todėl reikia įskųsti valdžiai, ar tai savigrauža, kad vietinės valdžios atstovo seniūno dukra ištekėjo už turtingo žemvaldžio, ar dėl kokių kitų priežasčių, priklauso nuo kiekvieno asmeninės susiformavusios pasaulėžiūros. Tačiau seniūnas V. Blužas ranką dėdamas prie širdies prisiekinėja, kad nei centu negalėjo prisidėti prie šito namo statybos, o ir pirtelę, stovinčią sklypo pabaigoje, jauna šeima gavo dovanų. Iš Vilniaus.

Kaip pagauti aitvarą, nešantį tokius turtus, ar pasinaudoti patarimais, skirtais tam pačiam A. Vaičiui, seniūnui V. Blužui gali tekti ir pačiam. Kadangi vis dar vyksta tarnybinis patikrinimas dėl jo lapkričio mėnesį buvimo neblaiviu darbo metu, ir, pasak Valstybės Tarnybos departamento direktoriaus, tokiu elgesiu jis pažemino valstybės tarnautojo vardą, jam gresia ir galimas atleidimas iš tarnybos. Gal po tiek metų pats seniūnas, kuris nuoširdžiai bijo pačios griežčiausios nuobaudos, nes, anot jo, niekas nenorės įdarbinti 60 metų amžiaus vyrą tokiame užkampyje, susidurtų su rajono valdžios politikos „taupymo“ vajumi ir jo pasekmėmis?