Gaisras „Gairelitoje”: ar buvo galima to išvengti?

Pats netinkamiausias metas politikams susidurti su ekstremaliomis situacijomis ir jas spręsti yra prieš pat rinkimus ar net jų metu, nesvarbu, ar tai būtų Seimo, ar savivaldos. Kai kurie kritikai kaltins, kad valdžioje esantieji nieko nepadarė arba nepakankamai padarė, kad būtų galima išvengti nelaimės. Dar kiti kritikuos priimtus sprendimus sprendžiant susidariusią ekstremalią situaciją. Todėl bet kurio vadovo savybės labiausiai išryškėja per krizes, nes nuo to, kaip vadovui pavyksta įsisavinti greitai kintančią informaciją bei priimti ryžtingus sprendimus, priklauso, kaip bus suvaldoma krizė ir kokie bus jos padariniai. Pirmą kartą per Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. Margaitienės vadovavimo administracijai laikotarpį paskelbta ekstremali situacija dėl UAB „Gairelita“ teritorijoje įvykusio pjuvenų gaisro apnuogino jos nesugebėjimą vadovauti tokiomis sąlygomis ir ypatingai atskleidė nekompetenciją teisės aktų išmanymo ir jų taikymo srityje.

Ją kaip politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją po pernai įvykusių savivaldos rinkimų rajono Tarybai tvirtinti pasiūlė Radviliškio rajono savivaldybės meras A. Čepononis. Nepaisant jos turimo viešojo administravimo magistro laipsnio, Seimo Kontrolierius ir teismai jau yra nustatę jos pačios ir jos vadovaujamos administracijos padarytus asmenų teisių pažeidimus. Akivaizdu, kad toks mero A. Čepononio pasirinkimas buvo nulemtas ne J. Margaitienės profesinės kompetencijos ar jos įgytos patirties pagrindu, o kitais sumetimais. Būčiau neoriginalus, jei spėčiau, kad tai buvo eilinis politinio nepotizmo atvejis, tačiau manau, jog iš tikrųjų tai tebuvo iš anksto suplanuotas ilgalaikis strateginis jo tikslas uzurpuoti vykdomąją savivaldybės valdžią. Turint nekompetentingą administracijos direktorių, kurio postas akivaizdžiai priklauso tik nuo mero politinės valios, galima laikyti visą administraciją už „trumpo pavadžio“ ir priversti vykdyti tik siaurus interesus atstovaujančius sprendimus.

Grįžtant prie ekstremalios situacijos susidarymo, tai ji didžia dalimi buvo nulemta UAB „Gairelitos“ vadovų neatsakingo ir abejingo požiūrio į priešgaisrinę apsaugą dėl netinkamai sandėliuojamų žaliavų, skirtų granulių gamybai. Kelis kartus baustas įmonės vadovas E. Vilčiauskas nepaisė jokių perspėjimų dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų, kai įmonė, praplėtusi savo gamybos apimtis nuo 2015 m., pradėjo kaupti didžiulį žaliavų – pjuvenų, naudojamų granulių gamybai, kalną. Aplink gyvenantys gyventojai neapsikentę dėl padidėjusio triukšmo ir dulkėtumo kreipėsi pagalbos į Radviliškio rajono savivaldybės ir administracijos vadovus. Deja, tiesiogiai rinkti politikai ir jiems pavaldūs administracijos specialistai ne tik nesugebėjo padėti pagalbos prašantiems gyventojams, bet ir nenumatė, kokią grėsmę pradėjo kelti sparčiai augantis pjuvenų kalnas.

„Išaugęs“ net iki 15 metrų aukščio bei keliasdešimt tūkstančių tonų ir labiausiai tikėtina, kad savaime užsidegęs, pjuvenų kalnas nuo spalio mėn. pradžios visu savo svoriu užgulė ir gležnus administracijos direktorės J. Margaitienės pečius, kai teko skelbti ekstremalią situaciją ir pradėti kontroliuoti, kaip vykdomi operacijų centro vykdomi gaisro gesinimo darbai. Gal jai buvo netikėta žinia, bet ją į ekstremalių situacijų komisijos pirmininkės vietą paskyrė jos pavaduotoja J. Venskutė, pasirašiusi 2016 m. birželio 6 d. įsakymą dėl ekstremalių situacijų komisijos sudėties. Būčiau nekuklus, jei visą kaltę dėl kolegialios 23 narius turinčios komisijos veiksmų versčiau tik komisijos pirmininkei J. Margaitienei, tačiau jau birželio mėn. vykusiame šios komisijos posėdyje buvo svarstoma, ką daryti, kad priversti įmonę sumažinti pjuvenų ir kitų medžio apdirbimo pramonės atliekų kalną. Dėl įmonės vadovų, generalinio direktoriaus E. Vilčiausko, kurio sutuoktinė yra dalies įmonės akcijų turėtoja, bei komercijos direktoriaus V. Lukio, taip pat kontroliuojančio dalį įmonės akcijų, padarytų veiksmų, kuriais tyčia buvo rizikuojama visuomenės narių sveikata ir gyvybėmis bei visuomenės turto sunaikinimu turės pasisakyti tiek prokurorai, tiek tikriausiai ir teismas, bet straipsnio autorius nori atkreipti dėmesį į tai, ką padarė politikai ir valstybės tarnautojai.

Kai pernai Radviliškio mieste vyko šiluminių trasų rekonstrukcijos darbai, kuriuos vykdant buvo nesilaikoma darbų saugos reikalavimų ir visuomenė nebuvo pilnai apsaugota nuo tokių pavojų kaip įkritimas į iškąstą griovį, straipsnio autorius skambino Valstybinei darbo inspekcijai ir jos teritoriniam skyriui Šiauliuose ne mažiau kaip 50 kartų, filmavo pažeidimus, juos viešino, taip pat rašė raštus ne tik jiems, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir net LR Prezidentei dėl galimo neefektyvaus darbo inspektorių pareigų vykdymo. Po straipsnio autoriaus tiesioginio kreipimosi į LR Prezidentę 2015 m. liepos mėn. Radviliškio rajono savivaldybės vicemero K. Augulio organizuotame susirinkime su įvairių valstybinių ir kitų organizacijų atstovais buvo ne tiek nagrinėjami darbo saugos pažeidimai, kiek noras pamatyti asmenį, keliantį galvos skausmą vietos valdžiai. Tačiau tų raštų dėka vis tik buvo pasiekta, kad grioviai bent jau būtų aptverti tvoromis ir laikomasi kitų darbo saugos reikalavimų.

Nuo užgriuvusios kritikos lavinos dėl nesugebėjimo užbėgti nelaimei už „akių“ rajono valdžia per „nusipirktą“ laikraštį „Radviliškio naujienos“ bando apsiginti, kad Radviliškio rajono savivaldybės meras A. Čepononis ir administracijos direktorė J. Margaitienė padarė viską, ką galėjo paviešindami vieną kreipimąsi į Aplinkos apsaugos ir Vidaus reikalų ministeriją. Pakartosiu, vieną vienintelį kartą, ir iš to nusprendė, kad įmonės vadovai turi „stiprų užnugarį“ ministerijose, todėl nuleido rankas ir nieko daugiau nebedarė nuo pat birželio mėn. įvykusio ekstremalių situacijų komisijos posėdžio. Pažadas kreiptis į teismą dėl viešo intereso gynimo taip ir liko pažadu. Noriu skaitytojams tik priminti, kad tuo metu vicemerui K. Auguliui ir administracijos direktorei J. Margaitienei labiau rūpėjo „susidoroti“ su žiniasklaidos atstovais ir vienu aktyviu piliečiu, net nesibodint į pagalbą kviesti policiją ir teismus. Keistai skamba rajono vadovų teisinimaisi, kad jie net nebuvo įsileisti į įmonės teritoriją ar kitokiais būdais jiems buvo trukdoma atlikti jų pareigas. Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkė J. Margaitienė net nesupranta, kokią valdžią ji laiko savo rankose ir kad būtent tada reikia rodyti, kaip ji vieno komiteto posėdžio metu išsireiškė „stuburą“, o ne tada, kai atmesdamas nemokamas pasiūlymas už 60 tūkstančių eurų. Ji savo įsakymu gali sustabdyti naujų žaliavų patekimą į įmonės teritoriją pasitelkdama savivaldybės įmonėms priklausantį transportą, net bendradarbiauti su policija siekiant užkirsti kelią nelaimei. Nes sprendžiant ekstremalias situacijas, galima pasitelkti net kariuomenę, kaip beje ir buvo padaryta likviduojant gaisrą. Tačiau ir toliau tikėjosi „geranoriško“ įmonės vadovų nusiteikimo (ne)spręsti susidariusios kritinės padėties.

Paskutinis ekstremalių situacijų komisijos posėdis galutinai atskleidė administracijos direktorės J. Margaitienės nekompetenciją ir patirties stoką. Pasiūlydama pratęsti ekstremalią situaciją, ji net nežino procedūros, kas ir kaip toliau vadovaus operacijų centrui, ir tik priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos atstovai išaiškino, kad toliau komisija skiria valstybinės įstaigos atstovą į tas pareigas. Akivaizdžiam įvairių institucijų tarpusavio nesusikalbėjimui, ko pasėkoje nebuvo ir nėra ginamas viešasis interesas dėl UAB „Gairelitos“ daromos ir padarytos žalos visuomenei ir gamtai, dar labiau kenkia visiška administracijos direktores J. Margaitienės svarbių sprendimų priėmimo krizinėmis sąlygomis impotencija. Nors ja labai pasitiki rajono meras A. Čepononis, manau, kad rajono gyventojams dar labai pasisekė, kad neištiko didesnė nelaimė kaip didelio kiekio naftos produktų išsiliejimas iš vagonų ar didelio masto gamtos stichinė nelaimė.