Radviliškio politikų bandymai apsaugoti informaciją!?

Kaip ir kiekviena gyvenimo sritis, taip ir žiniasklaida turi atsinaujinti. Suprantama, mažame miestelyje, kuris yra rajono centras vidury Lietuvos, ir kuriame gyvena tik vienas pats svarbiausias asmuo, bet jau taip jis mano, bei kuriam visi dirba tiesiogine ir perkeltine prasme, valdžiai labai nesinori priimti pašaliečių, o tuo labiau žurnalistą. Beveik visi jau yra pripratę prie seniai nusistovėjusių mažo miestelio gyvenimo taisyklių, kur kiekvienas pažįsta beveik kiekvieną, todėl aktyvaus pašaliečio kišimasis į valdžios reikalus tolygu kėsinimuisi į tą tvarką, kuri remiasi tomis taisyklėmis. Pats svarbiausias žmogus, po tiesioginių merų rinkimų, jaučiasi antras po Dievo, nebereikia nieko nei su Tarybos nariais dalintis, jiems įtikti bei įsiteikinėti, o piliečiai – ar jie ką prisimins, juk patys davė mandatą „veikti laisvai” iki kitų rinkimų…Viskas gal ir būtų neblogai, reikia turėti tvarką, nes kitaip grėstų anarchija, todėl bet kokia bloga tvarka savaime yra mažesnė blogybė nei chaosas. Tačiau yra vienas bet… Tos tvarkos ir jos taisyklių labai dažnai nesilaiko tie, kurie nustatė taisykles ir jas primeta kitiems. Kad taip neatsitiktų, reikia valdžią, ne tik tą vieną besilaikantį pačiu svarbiausiu, kontroliuoti, sekti visų politikų veiksmus, kad nepradėtų piktnaudžiauti valdžia, neteisėtai nepraturtėtų, dirbtų visuomenės gėriui, o ne asmeninei naudai ir panašiai, todėl tam reikalinga stipri žiniasklaida. Jei ji atlieka savo darbą tinkamai, tai demokratinėse ir dažnai nedemokratinėse politinėse sistemose jos privengia ir ne šiaip sau duota net ketvirtosios valdžios etiketė. Ne veltui žurnalistus ir šaudo, ir uždaro į kalėjimus, ir kitaip gąsdina, nes sugeba pridaryti politikams nemalonumų atskleisdami negerus jų darbus. Todėl, jei tik įmanoma, politikams reikia prisijaukinti žiniasklaidą, kad tik būtų nuosaikesnė, atlaidesnė, nerašytų taip kategoriškai apie jų darbus, nedarytų jų darbų analizės, nesikapstytų po sprendimų motyvais. Prisijaukinimas vyksta per užsakymų dalinimą, per taip vadinamų „viešų” konkursų viešinimo paslaugoms dalybas ir panašiai, kadangi per valdžios rankas „pereina” nemaži biudžeto pinigai vykdant visų sričių viešuosius pirkimus. O jei tai nepavyksta, tada per padidintą „prijaukintos” žiniasklaidos tiražą yra sumenkinama  nepaklusni žiniasklaidos priemonė, nes  paties svarbiausiojo nuomonė daug svaresnė negu kažkokių tais „žurnaliūgų”. Ir kai staiga kaip iš niekur kaip Pilypas iš kanapių išlenda nuo nieko nepriklausomas, neturintis jokių įsipareigojimų valdžiai, nesusijęs ir nesusisaistęs  jokiais ryšiais su valdžia drąsus ir pilietiškas asmuo, neapsikentęs su tokia tik svarbiausiam rajono asmeniui ir jo klanui palankiomis taisyklėmis paremta tvarka, ir dar pasirenka žurnalisto kelią visam tam viešinti, parodyti politikams jų blogybes ir negeroves, priminti jų pareigą tarnauti jiems išrinktiems žmonėms, tada reikia kišti kuo daugiau pagalių į tuos ratus, kad tik vežimas nepradėtų judėti, o jei judės, tai bent jau tik vėžlio žingsniu. Įgavusį tam tikrą pagreitį, vežimą gali būti labai sunku sustabdyti, o gal net ir nebeįmanoma sustabdyti, jei pasileis į pakalnę ir jau pokyčiai nebeišvengiami. Nei pokyčiai, nei reformos nėra geras ženklas valdžioje esantiems politikams, kai tvarka palaikoma tik jiems naudingomis taisyklėmis ir bet kurį bandymą keisti taisykles reikia užgniaužti kuo anksčiau. Vienas tokių valdžios bandymų kaip tik ir yra sukliudyti bet kokį nepriklausomo žurnalisto atsiradimą toje griežtai kontroliuojamoje teritorijoje, kur jau visiems viskas aišku, ir niekam nieko nereikia aiškinti, dalinti informaciją, atsiskaitinėti, įtakos sferomis seniai pasidalinta, postais apdalinta, net ir nepatenkinti negali garsiai triukšmauti, nes arba jiems ateityje nebebus jokios valdžios „malonės”, arba jų giminaičiams bus riesta – paties svarbiausiojo ranka gali bet kur pasiekti.

Taigi, tas Pilypas iš kanapių, o tiksliau, tiesiog paprastas žmogus daugiau nei metus laiko bendravo su rajono valdžia, tikėjosi, kad bus išgirstas, kad valdžioje „sėdintieji” bent jau parodys apsimestinį dėmesį ir priims jo pastabas grįžtamojo ryšio metodu. Bet neteko žmogus kantrybės, nes nesilaikė tokiu prastu ir nereikšmingu, tik vienu iš keliasdešimt tūkstančių rajono rinkėjų, dėl kurio „norų” politikai net nesiruošia „šokinėti”, ir neveltui mokėjo sunkiai uždirbtus pinigus, kad įgytų aukštąjį išsilavinimą tiek Lietuvoje, tiek Vakarų Europos valstybėje, todėl nusprendė imtis labai sunkios užduoties – užsiimti žurnalistika ir pabūti nerinkta, bet vis tik, valdžia, ketvirtąja valdžia, kad parodytų ne tik valdžiai, kas yra daroma negerai, kas taisytina, bet ir „atmerktų” akis kitiems. Bet iš karto susiduria su dirbtinai daromomis problemomis, tačiau jo tai nebenustebino, jis jau to tikėjosi, kadangi rajono tiek save besilaikantis svarbiausiasis, tiek jo klano nariai akivaizdžiai demonstravo savo nenorą keistis. Rajono valdžiai nereikia laikytis jokių taisyklių, nes ji įsivaizduoja jas pati kurianti, bet kai tik patogu ir galima kaip nors pakenkti, iš karto jos prisimenamos. Bet kuriam pašaliečiui valdžia būtinai primins, kad taisyklių nesilaikymas yra teisės pažeidimas ir iš karto būsi paskelbtas chuliganu bei nubaustas bauda tokiu būdu pamokant ne tik patį „išsišokėlį”, bet ir parodant gyvą pavyzdį kitiems, kas gali atsitikti, jei bus nesilaikoma nustatytų taisyklių, ar dar blogiau, jas bandant pakeisti. Pačiai rajono valdžiai nereikia jokių žurnalistų ar jų akreditacijų, su žiniasklaidos priemonėmis bendraujama neoficialiai, kai kuriems jų duodami užsakymai siekiant juos prisijaukinti, o kitiems pateikiami informacijos trupiniai kaip šunims „numesti” pliki, be mėsos, kaulai, kad tik nelotų ir nestaugtų, nes ilgai lojantis šuo tikrai atkreips dėmesį ir iš nueinančio karavano dalyvių. Pats efektyviausias ir artimiausios ateities perspektyvos atžvilgiu atsiperkantis būdas – tiesiog neigti, kad esi žurnalistas ir nepateikti informacijos tais terminais, kaip tai numato visuomenės informacijos įstatymas. Net ir pats svarbiausias asmuo rajono lygmeniu negali pakeisti įstatymo, todėl supranta, kad kritišką mąstymą turinčiam bei žurnalisto statusą įgijusiam pašaliečiui informacijos suteikiamas greičiau nei per 20 darbo dienų reiškia labai stiprų pavojų jo pozicijai, jo sukurtai sistemai, kuri paremta nepotizmu ir kleptokratija, vertikalia ir besąlygiška partine priklausomybe. Bet susidūręs su pašaliečio atkaklumu ir stebėdamas, kaip jis galvą plyta po plytos daužo jo pilies sienas, tikriausiai supranta, kad žurnalisto statusas jam bus kaip taranas ir pilis gali sugriūti daug greičiau, tad akivaizdžiai nujaučia savo galą. Gyvavimo valdžios viršūnėje galą. Nors ta valdžia tik rajono lygmenyje, bet vis tik nedidelėje apibrėžtoje geografine prasme teritorijoje tiek metų jaustis ir būti laikomų kitų pačių svarbiausiu asmeniu prarado realybės jausmą ir atitrūko nuo paprastų piliečių problemų, vargų, negerovių. Tą grėsmę jaučia ir kiti klano nariai, nes jie supranta, kad tos malonės privilegijų ir postų , kuriomis jie naudojosi teikdami visišką lojalumą ir įsipareigojimą ginti bet kokiomis priemonėmis svarbiausiąjį,

Tikėkimės, kad tiek konkretaus, tiek bet kurio rajono politiniam gyvenimui, jo kokybės pagerėjimui turi turėti įtakos naujos žiniasklaidos priemonės ar jos žurnalisto atsiradimas. Nes pirmiausiai nepriklausoma, kritiška, analizuojanti, tirianti ketvirtoji valdžia yra vienas iš demokratinėse politinėse sistemose egzistuojančių aktyvių pilietinių visuomenių garantų. Tam reikia daug pastangų ir iš paties žurnalisto, kad atstovautų tinkamai viešąjį interesą, kad kaip alkanas sarginis šuo visada išliktų budrus blogai besielgiančios, išpuikusios, begėdiškos valdžios atžvilgiu.