Vieni kitiems pirmieji. Batniavos pirmokai ir jų mokytoja, debiutas pavyko dešimtukui.

Baigiasi dar vieni mokslo metai. Pirmokams tai buvo pirmieji metai, kai jie susipažino su mokyklos suolu, o kai kuriems mokytojams tai buvo metai, kuomet pirmą kartą teko pažinti mokytojo kėdę ir rasti savo vietą mokyklos bendruomenėje. Viena tokių mokytojų šiais metais buvo Justina Čugunova, paskutiniojo kurso Vytauto Didžiojo universiteto studentė. Jauna moteris rudenį peržengė Kauno rajono Kulautuvos pagrindinės mokyklos Batniavos skyriaus slenkstį. Čia ją pasitiko būsimųjų pirmokų tėvai, susirūpinę ir turintys daug klausimų. Juk jų atžalos pradės eiti naujų žinių keliu ir labai svarbu, kas tuo keliu mažuosius mokinukus pradės vesti. Tuomet tą, prieš devynis mėnesius rudenį, J.Čugunova stovėjo prieš tėvelius pati lyg kokia mokinukė ir atsakinėjo į įvairiausius klausimus. Tokia nedrąsi ir kukli mergina sugebėjo įrodyti batniaviečiams, kad atiduodami savo vaikus į jos rankas jie gali būti ramūs, mokytojos profesija yra jos pašaukimas. Ir štai prabėgo tie pirmieji mokslo metai ir Justinai, ir pirmokams, ir žinoma jų tėveliams. Nusprendėme pakalbinti jauną pedagogę, kaip pavyko jos, kaip mokytojos, debiutas.

-Kaip jaučiatės atėjusi mokytojauti į Batniavą?

-Gavusi pasiūlymą labai apsidžiaugiau, žinoma ir jaudinausi, nes buvo tekę girdėti istorijų, kai ateina jauni mokytojai, tik ką baigę studijas, sunkiai susitvarko su vaikais. Nors aš visada norėjau būti pradinių klasių mokytoja, vis tiek buvo jaudulys ir nedidelė baimė, bet sulaukiau nepaprasto palaikymo iš vietos mokyklos bendruomenės. Mokyklos administracija sudarė labai geras sąlygas, kad galėčiau dirbti ir studijuoti. Sutikau čia labai supratingas koleges, visada galėjau ir galiu į jas kreiptis jei kažkas man neaišku.

-Tai kokie tie pirmieji įspūdžiai po darbo su vaikais?

-Labai įvairūs, nes vaikai labai skirtingi. Buvo tokių, kurie atėję atrodo, kad gali Hario Poterio knygas skaityti, o kiti nepažinojo raidelių. Pirmas įspūdis, kad labai skirtingas klasėje esančių vaikų lygis. Kitas įspūdis, kad vaikai yra labai drąsūs, kai kurie net per drąsūs. Nebijo pakelti rankos, visada visko klausia, imlūs naujovėms. Niekada nesu išgirdusi, kad kažkas jiems nepatiktų, ko imamės pirmą kartą. Kartais į jų kažkokius užduotus klausimu nežinau nei kaip pati atsakyti, tada einame kartu į internetinę paiešką ir ieškome atsakymų. Šiaip labai kūrybingi jie pas mane, kai kurie iš mažų popieriaus skiautelių sukuria įvairiausius žmogeliukus, padaro jiems įvairiausius aksesuarus, rūbus, aprengia juos. Kiti vaikai neįprastai daug turi žinių apie geografiją, apie istoriją, gali papasakoti apie karus, apie sostines, apie šiaip įdomius faktus. Dalis atėjo su labai geromis anglų kalbos žiniomis, jie jau gali susikalbėti angliškai. Kai kurie labai gabūs sporte.

-Ar galite palyginti mokslo metų pradžią ir pabaigą?

-Hmm. Rugsėjo mėnesį vaikai buvo tokie nedrąsūs, ramūs. Dabar tokie norintys garsiau pašnekėti, pasirodyti, ypač grupiniuose užsiėmimuose, bet čia toks darbinis šurmulys, tikrai sutariame su vaikais laikytis bendrų mokykloje nustatytų taisyklių.

-O ar teko dėl darbo mokykloje nubraukti ašarą namie?

-Visko buvo. Kadangi dar buvau paskutinio kurso studentė, tai reikėjo visada visur skubėti. Skubi ruoštis pamokoms, skubi važiuoti į universitetą, į atsiskaitymus. Tas toks lėkimas man nepatiko, nes sunku pilnai, taip kaip norėčiau, atsiduoti savo mylimam darbui, bet vaikų mokymas man visada buvo prioritetinėje vietoje. Buvo keletas idėjų, kurių nespėjau įgyvendinti, todėl labai džiaugiuosi, kad baigiau studijas, kitais metais galėsiu pilnai atsiduoti savo darbui su vaikais. Iš savo kažkokių nesėkmių stengiuosi pasimokyti ir visada pagalvoju, kaip kitą kartą padaryti geriau.

-Tai taip atrodo, kad nesigailite, kad pasirinkote pedagogės profesiją?

Tikrai ne. Labai jau laukiau, kada baigsis šie pirmieji mano metai ir ateis nauji. Dabar labai laukiu vasaros, pailsėsiu, pasisemsiu naujų idėjų ir naujus mokslo metus pradėsiu su nauju užtaisu.

-Ar Batniava jums prie širdies?

Labai. Aš visada save įsivaizdavau dirbančią mažoje mokykloje, mažoje bendruomenėje, arti gamtos. Man nepatinka tas miesto šurmulys, tos didelės mokyklos. Šita mokykla yra maža, bet šilta, labai jauki. Tikrai, atėjusi į šitą mokyklą pagalvojau, kad išsipildė mano vaikystės svajonė dirbti mažoje mokykloje. Mielos kolegės, geri vaikai, ko daugiau pradedančiai mokytojai reikia. Labai dėkinga už pakvietimą ateiti dirbti čia. Ačiū visiems už pasitikėjimą, tiek mokyklos administracijai, tiek vaikų tėveliams.

Justiną Čugunovą į Kauno rajono Kulautuvos pagrindinės mokyklos Batniavos skyrių dirbti pakvietė šio skyriaus vadovė Narutė Mazurkevičienė. Paklausėme N. Mazurkevičienės ar išsipildė jos lūkesčiai dėl jaunos mokytojos:

-Tikrai taip, ir su kaupu. Labai džiaugiuosi šia jauna specialiste,-sakė N. Mazurkevičienė.

O ką galvoja pirmokų tėveliai?

-Sužinojusi, kad mano vaiką mokys dar studijuojanti mokytoja, jaučiau nerimą, tačiau jau pirmo susitikimo su mokytoja metu atsirado viltis, kad gal būt bus viskas gerai. Einant mokslo metams, stebint vaiko pasiekimus nerimas mažėjo, o pasitikėjimas mokytoja didėjo. Galų gale mokslo metams baigiantis galiu drąsiai pasakyti, kad Justina Čugunova mane nustebino gerąja prasme. Labai džiaugiuosi, kad mano vaikas pakliuvo į šios mokytojos rankas,- kalbėjo viena mama.

-Mums tikrai pasiteisino. Kantri, užsidegusi, manau ateityje bus tikrai viena geriausių mokytojų,- savo šeimos vardu pasisakė kita mama.

Batniavos mokykla, kaip ir daugelis regioninių mokyklų, išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prieš metus, dėl mažo mokinių skaičiaus, mokykla buvo prijungta prie Kulautuvos pagrindinės mokyklos ir tapo jos skyriumi. Tačiau šio, jau dabar skyriaus vadovė, Narutė Mazurkevičienė deda daug pastangų, kad šis skyrius būtų labai patrauklus apylinkių gyventojams ir vis daugiau ir daugiau vaikų rinktųsi mokslus pradėti šioje įstaigoje. Sprendimas pakviesti dar studijuojančią merginą dirbti mokytoja atrodo, kalbant mokykliškai, pasiteisino visam dešimtukui.

meslaisvi.lt