„Slapukas” meras slepia „paslaptis”
Jau daugiau kaip pusę metų vyksta teisinis ginčas tarp savivaldybės ir piliečio. Paprašytas pateikti savo ir jo pavaduotojo K. Augulio pokalbių išklotines, rajono meras A. Čepononis deda visas pastangas ir švaisto administracijos žmogiškuosius resursus, kad teisme apgintų poziciją ir nesuteiktų tarnybinio telefono išklotinių. Byla jau persikėlė į LVAT, nes savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo ginčija Šiaulių apygardos administracinio teismo balandžio 27 d. nutartį. Šia nutartimi Radviliškio rajono savivaldybė yra įpareigota panaikinti pateikto rašto dalį ir atsakyti į pateiktą prašymą laikantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatų.
Pats ginčas persikėlė į teismą tada, kai paprašytas suteikti tarnybinių telefonų išklotines, meras A. Čepononis atsisakė tai padaryti. Nors telefonų išklotinėse tėra tik data ir laikas, telefono numeris ir pokalbio trukmė, be jokių pokalbio turinio detalių, įnirtinga gynimosi taktika suponuoja, kad politikai ir valdininkai kažką labai nori nuslėpti. Prašomas laikotarpis taip pat apima ir jo gydymosi nuo „menamo“ ar „galimo“ mikroinsulto laikotarpį pernai metų rugsėjo mėnesį. Tuo metu kaltinamojo A. Čepononio liga iš daugkartinių susirgimų sutapo su teismo posėdžio data. Bet kuris šiek tiek susipažinęs su insultu kaip liga, žino, kad šios ligos pirmiesiems požymiams priklauso ir laikinas sugebėjimo rišliai ir aiškiai kalbėti praradimas. Todėl jei tik išaiškėtų, kad per tą savaitę, kai kaltinamasis A. Čepononis gulėjo ligoninėje, jo palata buvo virtusi koordinaciniu štabu, iš kurio buvo reguliuojamas Radviliškio rajono politinis ir kitoks gyvenimas, ne tik paprastų piliečių, bet ir teismo akyse toks faktas atrodytų labai įtartinai. Ir netgi būtų pagrindas peržiūrėti, ar kaltinamasis A. Čepononis nepiktnaudžiauja savo teisėmis proceso metu.
Šiaulių apygardos administraciniame teisme mero poziciją gynė administracijos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Matuzevičius. Jis argumentavo, kad tarnybiniai telefonai naudojami ne tik tarnybos, bet ir asmeniniais reikalais! Suprantama, kad šiais laikais patys telefoniniai pokalbiai nėra tiek brangūs, o perkant „urmu“ pokalbio minutės administracijai galbūt kainuoja centus. Savivaldybės juristas teigia, kad paviešinus išklotines, būtų pažeistas ir Asmens duomenų apsaugos įstatymas, kuris draudžia paviešinti asmens duomenis, pavyzdžiui, paciento ligos istoriją ir panašiai. Tačiau toks argumentas neįtikino teismo trijų teisėjų kolegijos. Kolegijos manymu, atsakovas, tai yra meras ir administracija atsisakydami suteikti prašomą informaciją, nepakankamai motyvavo ir net nenurodė, kurios Asmens duomenų apsaugos įstatymo nuostatos buvo pažeistos. Ar tai tikrai profesionalus juristo darbo rezultatas, kai menamai spėjama, kad pažeistas tam tikras įstatymas, ar bandymas gintis bet kokiais būdais, kai viešas asmuo supainioja savo pareigas su privataus asmens teisėmis į asmens gyvenimo slaptumą, nėra tiek svarbu. Aišku tik tiek, kad meras darbo metu neturėtų skambinti savo advokatui ir tartis kokią valandą dėl gynybinės strategijos baudžiamojoje byloje. Arba ne darbo metu skambinti administracijos darbuotojams reikalaujant atlikti vieną ar kitą pavedimą. O kol nėra pateiktos telefonų išklotinės, tol tokie svarstymai turi labai svarų pagrindą. Ypač žinant, kad jau teismo posėdžiuose kaltinamasis A. Čepononis viešai yra pasakęs, kad prieš administracijos darbuotojus naudoja psichologinio spaudimo taktiką siekdamas jam palankių sprendimų įgyvendinimo. Man tai atrodo kaip autoritarinio valdymo preliudija.
Neseniai nuskambėjusioje Radviliškio plaukimo baseino neskaidrioje papildomų darbų istorijoje, kai teismas priteisė statybininkams tūkstantines sumas už iš anksto atliktus darbus, meras A. Čepononis nusprendė net neskųsti šios nutarties. Tačiau vis tik bylinėjasi su vienu piliečiu ir teikia apeliacijas iš pirmo požiūrio tokioje nereikšmingoje byloje. Visiškai suprantama, kad paprastas pilietis nori įrodyti, kad valdžia privalo tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai. Taip pat tiems, kurie turi daug simpatijų „stiprios rankos“ valdymo modeliui, atrodo suprantama, kad valdžia visokiais būdais stengsis išvengti tokios kontrolės. Visuomenės abejingumas dažnai padeda valdžioje esantiems tuo piktnaudžiauti. Tai itin akivaizdu tose Lietuvos vietose, kur vyrauja ne teisinės valstybės principu pagrįstas, o partinėse ar kitokiu pagrindu susiformavusiose grupuotėse nusistovėjusių nerašytų taisyklių paremtas valdymas. Tai primena mafijinę struktūrą, kur besąlygiškas paklusnumas griežtai vertikalioje valdymo sistemoje, užtikrina tobulą sistemos funkcionavimą tik savų interesų atstovavimui. Kol neįsikiša pašaliečiai…