Gyvūnų globos organizacijos savivaldybes pavertė „melžiamomis karvėmis” .

A_713_433x433   Šiandien jau niekas nesistebi, kad kiekvienas gyventojas turi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir būti registruotas gyventojų registre. Remiantis šiais duomenimis Lietuvoje ir kitose valstybėse vedama statistika, skaičiuojami gimę ir mirę, jaunimas ir senjorai, galime nustatyti, koks skaičius gyventojų serga tam tikromis užkrečiamomis ligomis arba apskaityti rinkėjų skaičių. Nesistebi ir ūkininkai, kad jiems nustatyta prievolė registruoti ūkinius gyvūnus, į sąrašus įtraukiamos  jau ir kiaulės, kurios reguliariai tikrinamos, ar neplatina ligos, vadinamos kiaulių maru.  Vykdoma net laukinių gyvūnų apskaita, mes galime sužinoti, kiek maždaug Lietuvos miškuose yra vilkų, šernų ar briedžių. Ir netgi visi privalome registruoti automobilius, kas kiekvienam atrodo normalus dalykas. Tačiau kiek Lietuvoje yra šunų ir kačių nežino niekas, net Valstybinė maisto ir veterinarijos Tarnyba.

O dabar prisiminkime, kokios reakcijos susilaukėme, kuomet nuo 2016 m. sausio 1 d. Gyvūnų augintinių registre įstatymu buvo priimta  prievolė registruoti šunis, kates ir šeškus. Masinėse informavimo  priemonėse buvo pradėta kampanija, kad tokia prievolė būtų atšaukta. Po ilgalaikio žiniasklaidos spaudimo įstatymo leidėjai neatlaikė ir po pusės metų  prievolės registruoti šunis, kates ir šeškus buvo atsisakyta. Iš kur toks žiniasklaidos noras palaikyti pusę, nenorinčią elementarios tvarkos? Tvarkos, kurios  nebuvimu gali džiaugtis tik gyvūnų globos organizacijos. Taip, taip, tos organizacijos, kurios rūpinasi benamiais šunimis ir katėmis ir kurios jums siūlo priglausti vis daugiau keturkojų. Kad nekiltų bereikalingos emocijos, iškarto paaiškinsime kame čia reikalas.

Benamių gyvūnų kontrolę vykdo savivaldybės. Jos sudaro sutartis su gyvūnų globos  organizacijomis, kurios kiekvieną kartą gavus gyventojų skundą vykstą gaudyti vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje be priežiūros pastebėtą gyvūną. Ir ko tokių gyvūnų daugiau, tuo geriau toms organizacijoms, jų pelnas priklauso nuo sugautų ir karantinuotų benamių gyvūnų skaičiaus. Ir kaip gi tą skaičių padidinti. Labai paprasta, neleisti priimti įstatymo, kuriuo remiantis būtų įvesta prievolė registruoti minėtus keturkojus. Juk esant dabartiniai tvarkai  kiekvienas laikantis šunį ar katę ir nusprendęs juo atsikratyti gali tą lengvai ir be jokios atsakomybės padaryti. Ir daro. Veža nusibodusius šunis į kitus kaimus ir gyvenviete, kačių atvestus kačiukus visomis vadomis paleidžia kitose miestų rajonuose, o po kelių tokių varginančių žygių atsikrato ir pačia kate. Tokiu būdu vyksta nekontroliuojama šių gyvūnų migracija ir populiacija.Tuo tarpu savivaldybės priverstos reaguoti į gyventojų skundus ir beglobiais gyvūnais pasirūpinti, kad pastarieji neklaidžiotų miestų ir gyvenviečių teritorijoje. Tą joms ir padeda padaryti gyvūnų globos organizacijos, tik žinoma ne už dyką.

O dabar mano manymu prasideda įdomiausia šio straipsnio dalis. Visuomeninė organizacija Informacijos analizės asociacija kreipėsi į visas Lietuvos savivaldybes, kad jos pateiktų duomenis, kokias išlaidas atsirandančias dėl beglobių gyvūnų gaudymo, patiria kiekvienais metais. Prieš pranešant įspūdingus skaičius pradžioje informuosime, kad iš 60- ties savivaldybių informaciją pateikė tik 38. Ir iš šių 38 -ių kai kurių atstovai skambinosi ir tikslinosi, kokiu tikslu renkama informacija, kas ją renka ir kur ši informacija bus viešinama. Po paaiškinimų visų savivaldybių nenorinčių pradžioje teikti duomenų atstovai duomenis atsiuntė. Buvo ir tokių įdomių atsakymų, kaip tarkime iš Marijampolės. Šios savivaldybės administracija informavo, kad duomenys apie išlaidas dėl beglobių gyvūnų gaudymo yra konfidencialūs ir savivaldybė negali atskleisti informacijos, susijusios su privačiais asmenimis. Tie skaitytojai, kurie bent kiek supranta, kas yra savivaldybės biudžetas šioje vietoje turėtų šyptelėti.

Na bet tiek to, pažiūrėkime išlaidas. 2015 metais 38 Lietuvos savivaldybės dėl beglobių gyvūnų gaudymo patyrė 835 tūkst. Eur išlaidų, 2016 metais daugiau nei 789 tūkst. Eur. Net neabejojame, jei būtume gavę duomenis iš visų savivaldybių skaičiai kiekvienais metais būtų perkopę milijoną eurų. Milijonas eurų kiekvienais metais, ar jūs įsivaizduojate kokios tai pinigų sumos, kurias turėtų apmokėti ne visi gyventojai, bet tie, kurie mano, jog registruoti šunų ir kačių nereikia. Absoliutus lyderis tarp mokančių už benamių keturkojų gaudymą yra Vilniaus miestas, ši savivaldybė bendrovei „Grinda” kiekvienais metais sumoka stabiliai po daugiau nei  336 tūkst. Eur, Klaipėdos miesto ir Utenos rajono savivaldybės vidutiniškai kiekvienais metais po 50 tūkst. Eur. Mažesnių savivaldybių skaičiai šiek tiek mažesni , vidutiniškai 5-6 tūkst Eur per metus sumoka tokios savivaldybės  kaip Kelmės, Palangos, Šakių ar Joniškio. O štai Kupiškio ir Ignalinos savivaldybės per 2015 ir 2016 metus išlaidų nepatyrė. Pačios mažiausios savivaldybės turėjo ir mažiausias išlaidas. Tarkime Pagėgių savivaldybė 2015 metais benamių keturkojų gaudytojams sumokėjo 900Eur, o 2016 metais 700 Eur., Raseinių savivaldybė 2015 metais sumokėjo vos 230 Eur., o 2016 metais išlaidų neturėjo.

Yra dar viena šios istorijos dalis, tai karantinuojančios gyvūnus organizacijos ir jų savininkai, tačiau apie tai kituose šios rubrikos straipsniuose.

O dabar dar apie išlaidas ir pasekmes.

Nesant visuotinės prievolės ženklinti ir registruoti laikomus pasiutligei imlius augintinius yra itin sudėtinga kontroliuoti jau daugiau nei 10 metų galiojančią įstatyminę prievolę skiepyti tokius augintinius nuo pasiutligės. Didelė dalis augintinių savininkų nesuvokia šios ligos pavojingumo ir rizikos jų augintiniams ja užsikrėsti sukeliant skausmingas pasekmes pačiam savininkui, jo šeimai, visuomenei ir augintinio gerovei.

Dabartiniu metu nuo pasiutligės pasaulyje kasmet vis dar miršta daugiau kaip 55 tūkst. žmonių ir milijonai gyvūnų. Daugumą žmonių mirčių lemia užsikrėtusio šuns įkandimas, o 30-60 proc. šunų įkandimų aukų yra 15 metų nesulaukę vaikai. Lietuvoje per pastaruosius 40 metų pasiutligės virusu užsikrėtė ir mirė 10 žmonių. Kasmet nuo pasiutligei imlių naminių gyvūnų įkandimų nukenčia apie 6000 Lietuvos gyventojų, iš kurių 25 proc. sudaro vaikai iki 15 metų amžiaus. Kasmet nukentėjusių žmonių skiepijimas nuo pasiutligės Valstybinėms ligonių kasoms kainuoja virš 120 tūkst. EUR. Pasiutligės gydymo kursas kainuoja apie 38 EUR, o jei sužalojimai labai rimti (įkandimai galvos, veido srityje ir pan.) – yra naudojamas imunoglobulinas, kurio viena ampulė kainuoja apie 136 EUR. Per du pastaruosius metus skiepų kursas nuo pasiutligės buvo taikomas 7043 asmenims.Įvedus privalomą ženklinimą ir atsiradus valstybiniam Gyvūnų augintinių registrui, pasiutligei imlių augintinių savininkai turės suženklinti savo augintinius, o paskiepijus augintinį nuo pasiutligės tai atlikęs veterinarijos gydytojas turės suvesti atlikto skiepo datą. Tokiu būdu atsiras efektyvus ne tik gyvūnų savininko atsekamumo mechanizmas, tačiau ir efektyvus privalomų skiepų nuo pasiutligės kontrolės būdas, užtikrinantis pačių savininkų bei visuomenės apsaugą ir gyvūnų gerovę.

meslaisvi.lt