Paskui mokyklinius geltonuosius autobusiukus velkasi neskaidrus šleifas

Viešieji pirkimai – tapo tokia skaudi tema, ypač prieš rinkimus. Gerokai brangesnio maisto nepasiturintiems pirkimas vienoje ministerijoje, „auksinių šaukštų“ skandalas kitoje ministerijoje ir nuolat žiniasklaidoje linksniuojamos prasižengusių ministrų ir kitų valstybės tarnautojų pavardės neužtikrina, kad pirkimai ateityje vyks skaidriai ir viešai. Neiškentusi spaudimo, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė D. Vilytė per žiniasklaidą dėsto, kad vieši yra tapę nebe „viešais“ pirkimais, o tik kai kurių perkančiųjų organizacijų ar jas kontroliuojančių įstaigų vadovų asmeninių ambicijų tenkinimo įrankiu. Ne paslaptis, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija, atlikdama automobilio pirkimą su 50 ir daugiau reikalavimų, pirko jį pagal individualius administracijos direktorės J. Margaitienės norus, nes turėjo būti suderintas salono apmušalų ir net šoninio veidrodėlio spalva. Tačiau viešųjų pirkimų įstatymo pataisa, pagal kurią visi viešieji pirkimai turi būti viešinami, atskleidžia, kokiais metodais ir motyvais yra vadovaujamasi atliekant viešuosius pirkimus.

Kalbant apie vykdomus viešuosius pirkimus Radviliškyje, rajono perkančiosios organizacijos žino, kad Viešųjų pirkimų tarnyba tegali patikrinti vos 2 – 3 procentus visų pirkimų, o ir pagautas su padarytais pažeidimais, nebūsi skaudžiai nubaustas. Nei vienas valdininkas nepraranda darbo vietos, nes tik nuolankiai vykdo tiesioginius vadovų užsakymus. Ar kas nors buvo nubaustas, kai išaiškėjo, kad už 125 tūkstančius eurų buvo planuojama įsigyti jau išlietus statomo baseino pamatus ar privežti žvyro – smėlio po jau išklotomis baseino kiemo trinkelėmis? Rajono valdžios aukščiausiuose postuose sėdintys visiškai nesigėdija ir toliau neskaidriai nesąžiningomis bei nekonkurencingomis sąlygomis organizuoti viešuosius pirkimus proteguojant tik tam tikrą iš anksto žinomą laimėtoją. Jau gerai nuskambėjusi Šiaulių regiono spaudoje ir kita istorija, kai „viešuoju“ pirkimu buvo įsigytos savivaldybės viešinimo paslaugos ir kurioms nepritarė Viešųjų pirkimų tarnyba teikdama rekomendaciją skelbti nutartį niekinę ir ją nutraukti. Administracijos direktorei J. Margaitienei tai ne motais, nes nesivadovauja kompetentingos įstaigos, o savo Juridinio skyriaus specialisto pateiktomis „išvadomis“, kad pažeidimai esą “neesminiai” ir kad antroji sutarties pusė nepageidauja jos nutraukti.

Bet sukurti schemą teikti taip vadinamų geltonųjų autobusiukų remonto paslaugas, reikėjo turėti ir pakankamai drąsos bei įžūlumo, kad nebijotų patys organizatoriai atsidurti ir “belangėje”. Pati istorija jau verta vyrų „juodais drabužiais“ iš STT ar FNTT dėmesio. Nuo šių metų pavasario Radviliškio rajono švietimo įstaigų vadovai turėjo pasirašyti sutartis su UAB „Montavita“ dėl joms priklausančių autobusiukų remonto paslaugų teikimo. Iš visų rajone esančių švietimo įstaigų 4 – Alksniupių, Pakalniškių, Pociūnėlių ir Pašušvio pagrindinių mokyklų, 4 – Sidabravo, Grinkiškio, Baisogalos ir Šiaulėnų (su jau prijungtais Šaukoto ir Tyrulių skyriais) gimnazijų bei Radviliškio jaunimo mokykla, kurioms yra priskirti autobusiukai vežti mokinius, sudarė 11 atskirų sutarčių. Pagal sutarties sąlygas kiekvienam autobusiukui „galima“ išnaudoti iki 15000 eurų sumą, ir tada sutartis bus automatiškai nutraukiama, nors ankstesnių sutarčių sumos pagal CVP IS duomenis, atskiram autobusiukui net nesiekė 800 eurų metams! Jeigu visos šios transporto priemonės pradėtų lūžti taip, kaip jau buvo sugedęs Pociūnėlių mokyklos autobusiukas, kurį suremontavo šį rugsėjį už 3500 eurų, 11 autobusiukų maksimali suma už remonto paslaugas galėtų siektų net 165 000 eurų.

Beveik visi mokyklų vadovai dėl remonto kaštų kaip susitarę kaltino ypač prastus kelius, kuriais mokiniai yra vežami į jų vadovaujamas įstaigas. Pačiam straipsnio autoriui teko išbandyti kai kuriuos ruožus su savo automobiliu. Nesusijęs su straipsnio tema retorinis klausimas pamąstymui: ar šių seniūnijų seniūnai nežino, kokiais keliais tenka važinėti šiems mokinius vežiojantiems autobusiukams ir koks bendravimas vyksta tarp mokyklų vadovų ir seniūnų?

Pats UAB „Montavita“ servisas yra įsikūręs Radviliškyje, Gedimino g. 44, už didžiosios „Maximos“ parduotuvės. Jie išsinuomoja patalpas pastate, kuris priklauso įmonei UAB „Si ir Gi“. Valstybės įmonės „Registrų centro“ duomenimis, šios įmonės po pusę akcijų priklauso Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės J. Margaitienės sutuoktiniui S. Margaičiui ir antram asmeniui G. Gurtajui, o šios įmonės pagrindinė veikla nurodoma kaip nekilnojamo turto nuoma. S. Margaičiui nepavyko šio pastato išnuomoti itin aukštomis, tik gal Vilniaus miestui būdingomis, kainomis jau veikiantiems automobilių remonto servisų savininkams, nes jie nematė prasmės mokėti per mėnesį po 10.000 litais (tuo metu galiojusi valiuta). Todėl buvo sugalvota schema, kaip patiems pasipelnyti.

Kad nesukeltų pašaliečio įtarimų, buvo įkurta įmonė kito asmens vardu. Keistas sutapimas, bet naujos įmonės, tos pačios UAB “Montavita” direktoriumi tapo D. Gvazdžiauskas, kuris yra bendravardis I. Gvazdžiauskienei, dirbančiai Radviliškio rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje kartu su mero A. Čepononio žmona N. Čepononiene. Žinoma, kad laisvoje teisinėje šalyje kiekvienas turi teisę kurti savo verslą, bet tam reikia turėti kapitalo. Skolinto ar nuosavo, bet vis tik kapitalo ir teisėtai įgyto. Paklaustas, iš kur gavo tokias investicijas, UAB „Montavita“ direktorius D. Gvazdžiauskas didžiuodamasis sako esąs buvęs D. Britanijoje, tik pamiršta pasakyti, kad labai trumpą laiką, per kurį tiesiog neįmanoma paprastam Kutiškių km. gyventojui Anglijos braškių laukuose tiek užsidirbti. Kitiems Kutiškių kaimo gyventojams toks praturtėjimas per tokį trumpą laiką atrodė nepaaiškinamas, o ir Lietuvoje esantys supranta, kad keliolikai ar daugiau tūkstančių eurų užsidirbti reikia skinti braškes ne vieną sezoną. Iš kur galėjo pinigai naujai įmonei įkurti ir investicijos į ją ateiti, paprastą užuominą davė Pakalniškių pagrindinės mokyklos laikinai einanti direktorės pareigas A. Varkulevičienė, telefonu paklausta, kokia įmonė teikia remonto paslaugos aptarnauti autobusiuką: „…tai Margaičio įmonė, Radviliškyje, kur už Maximos stovi…“. Kad per daug ir ne vietoje pasakė, ji susiprato tikriausiai pati ir apie tai iš karto buvo informuoti „atsakingi asmenys centre“.

Nepraėjus nei pusvalandžiui po telefoninio pokalbio su šia ir kitais vadovais, iš karto atėjo iš centro raštiškas nurodymas, kaip toliau elgtis. Straipsnio autoriui nusprendus susitikti su mokyklų vadovais ir pažiūrėti kai kurias pradėjusias gęsti transporto priemones, visiems Radviliškio rajono savivaldybei priklausančių švietimo įstaigų vadovams buvo raštu perspėta, kad bendrauti su žurnalistais leidžiama tik vadovams ir REKOMENDUOJAMA atsakinėti tik į RAŠTU pateiktus klausimus. Nors šios žinutės autorius Radviliškio rajono savivaldybės švietimo, sporto ir kultūros skyriaus specialistas R. Špakauskas, tačiau net neabejojama, kad jis tik vykdė žodinį paliepimą iš aukščiau. Todėl kai kurie įstaigų vadovai bijojo pasirodyti ir patys pakomentuoti situaciją, kiti, įskaitant ir A. Varkulevičienę, kaip užsikirsdami į bet kokius pateiktus klausimus tik kartojo: „..prašau klausimus pateikti raštu..“. Nors gavusi tuos klausimus raštu, paprašė juos pateikti ant oficialaus įmonės blanko su visais rekvizitais. Nepagalvojo, kad aklai vykdydama „užsakovų” paliepimus, ji, kaip įstaigos vadovė, gali užsitraukti administracinę atsakomybę už trukdymą atlikti žurnalistinę pareigą.

Visa šita remonto paslaugų teikimo istorija neįgautų kriminalinio atspalvio, jei ne kelios aplinkybės. Pirma, tų mokyklų vadovai disponuodami turtu neturi sau pavaldžių buhalterių. Tas mokyklas aptarnaujančios buhalterės dirba Radviliškio rajono savivaldybės Švietimo ir Sporto Paslaugų Centre. Šio Centro direktorius V. Jakavičius, tai tas pats savivaldybės administracijos neįvardintas asmuo, kuris sugebėjo „parduoti“ savivaldybei savo butą Šeduvoje už kelis kartus brangesnę nei rinkos kainą. Antra, už 11 mokyklinių autobusiukų numatyta remonto paslaugų suma maksimaliai 165 tūkstančių eurų sumai, kai Šiaulių AVPK Radviliškio komisariatui priklausančius 23 automobilius ta pati UAB „Montavita“ įsipareigojo taisyti tik už 20 tūkstančių eurų sumą. Centro direktoriaus V. Jakavičiaus teigimu, kainos juk kyla ir nieko čia nepadarysi. O kad remonto paslaugų sumos skirtumas nuo 768 eurų vienam autobusui staiga išaugo net iki 15000 eurų arba beveik 20 kartų, net ne motais, nors prieš tai šias paslaugas teikė bent du miesto automobilių servisai. Trečia, konkursą organizavo tas pats Centras kaip įgaliotoji organizacija, nors atsakomybė buvo perkelta įstaigų direktoriams, kadangi jie buvo įpareigoti įstatymiškai jas pasirašyti. Ketvirta, autobusiukai buvo taisomi per vasarą, kai tik įsigaliojo sutartys su UAB „Montavita“, nors mokiniai nebuvo vežami. Centro direktorius ir vėl galėtų būti teisus sakydamas, kad 20 metų nebuvo problemų su varikliais, o dabar taip netikėtai ir sugedo. Tačiau į klausimą, kodėl ne laimėjusi įmonė atliko variklio keitimo darbus, tegalėjo atsakyti, kad galima pasitelkti subrangovus. Pagal viešųjų pirkimų įstatymą, subrangovai turi būti nurodomi paraiškose, ir darbus turi atlikti tik pats laimėtojas, o ne kas nors kitas. Nepatvirtintais duomenimis, šalia Radviliškio esančiame automobilių servisas, kuris pakeitė Pociūnėlių pagrindinei mokyklai priklausančio autobusiuko variklį, darbą su varikliu įvertino per pusę pigiau nei UAB “Montavitos” mokyklai pateiktoje sąskaitoje – faktūroje nurodyta apie 3500 eurų suma. Paskutinė, bet ne mažiau svarbi detalė, kad ne visos sutartys yra paviešintos minėtoje viešųjų pirkimų CVP IS duomenų bazėje. Šiai dienai iš 11 sutarčių paviešinta tik 5. V. Jakavičiaus vadovaujamas Centras taip pat nepaviešina sutarties, nors jo valdomoms 8 transporto priemonėms praeitą sutarties laikotarpį buvo sumokėta beveik 6250 eurų. Padauginus iš 20 kartų, nes tiek beveik padidėjo kitų mokyklų autobusiukų remonto paslaugos, tai maksimali sutarties suma galėtų siekti net 120 tūkstančių eurų. Todėl kai Radviliškio rajono savivaldybės įstaiga neaiškiomis ir neskaidriomis aplinkybėmis „perka” remonto paslaugas 19 transporto priemonių už tiesiog neįsivaizduojamai didelę galimą 285 tūkstančių eurų sumą, tampa visiškai nebeaišku, ką jie iš tikrųjų atstovauja ir kaip jie supranta „tarnavimą” žmonėms. Visiškai tada absurdiškai atrodo, kai jie „kovoja” su ŠRATC dėl 20% didinamų įkainių, tačiau lengva ranka leidžia numatyti 20 kartų didesnės viešųjų pirkimų sutarčių sumas.

Visos šios atskiros detalės rodo, kad jau šioje istorijoje vietos atsitiktinumams ar paprasčiausiems sutapimams tiesiog nebelieka, tik puikiausiai išryškėja gerai organizuotos schemos kontūrai, puikiai pademonstruojantį 8 vienos partijos Radviliškio skyriaus kandidatų į Seimą bendrą šūkį „mes galime“.

Nenorėjęs būti įvardintu kandidatas į Seimo narius Radviliškio rinkimų apygardoje šios istorijos nedrįso pakomentuoti nežinodamas visų detalių, tačiau jo manymu, toks Švietimo ir Sporto Paslaugų centras net neturėtų būti. Ne todėl, kad toks tik vienas per visa Lietuvą, bet todėl, kad labai daug neaiškumų ir nesusipratimų atsiranda pačiose paprasčiausiose situacijose. Kito kandidato nuomone, tai eilinė tam tikros partijos narių atlikta afera pasinaudoti lėšomis iš bendro biudžeto.