Linksmai apie absurdišką Radviliškio rajono valdžios bandymą „paauklėti“ pilietį arba kaip teismas neleidžia valdžiai piktnaudžiauti „skambučio“ teise

Demokratinėse visuomenėse valdžios atstovai yra renkami, nes tikima, kad išrinkti į valdžią ir užimdami tam tikrus postus jie atstovaus visuomenės interesus. Ilgainiui, kai tie patys vis išrenkami, ar dar blogiau, kai jie patenka tik todėl, kad sugeba kažkokiu būdu išsilaikyti partijų sąrašų viršuje, jie pasijunta nepakeičiamais, patys save laiko autoritetais visuose dalykuose. Net pamiršta, kad Konstitucija – tai aukščiausias ir pagrindinis teisės aktas, kad prieš įstatymus lygūs visi, nepaisant padėties, užimamų pareigų, politinės priklausomybės, gaunamų pajamų, amžiaus ar išsilavinimo ir taip toliau. Todėl bundantys tikros demokratijos želmenys iš „apačios“ yra labai nenaudingi tiesiogine prasme ir keliantys pavojų nusistovėjusiam kvazidemokratiniam „status quo“. Tikra demokratija tokiems valdžios žmonėms nepatogi, jos apraiškas reikia kuo anksčiau užgniaužti, kad nebūtų rodomas „negeras“ pavyzdys. Jiems patogi deklaratyvi, tuščiais, nelogiškais lozungais paremta demokratijos parodija, kad kas kelinti metai būtų tarsi parodoma, kad kokie jie reikalingiausi, nes padarė viską geriausiai.

Praėjus daugiau nei metams nuo tiesioginių merų rinkimų savivaldoje Radviliškio rajono savivaldybėje susiklostė paradoksali situacija, kai tiesiogiai piliečių išrinktas meras A. Čepononis, įsivaizduodamas, kad gavęs tiesioginį mandatą, gali sau leisti nesiskaityti su nieku visame rajone, kad vien jo noras turi būti suprastas kaip įstatymas. Tai ypač gerai iliustruoja, kad būdamas kaltinamuoju baudžiamojoje byloje ir pritaikius specialiąsias kardomąsias priemones – nušalinimą nuo tam tikrų pareigų vykdymo, meras A. Čepononis net nesistengia įtikinti teismą, kad jis nėra kaltas, o naudojasi situacija, kad tiesiogiai jam nereikia atsakyti už sprendimų priėmimą, tačiau jo norus pildo kiti jam lojalūs klano vasalai. Gaila, bet blogi pavyzdžiai greitai yra perimami jo valdinių ir kartais net perlenkia „lazdą“. O tokia situacija ir atsitiko, kai buvo siekiama pasinaudojant taip vadinama „skambučio“ teise išgąsdinti, įbauginti drąsų, pilietišką rajono gyventoją M. Aleksiūną, kurio interesų valdžia, pradedant meru ir baigiant paprasčiausiu suaugusiųjų sporto bazių administratoriumi, net nesiruošė ginti. Tik pilietis nebuvo „pėsčias“, nes ne veltui baigė mokslus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pamatęs, kad į jo prašymus Radviliškio rajono savivaldybėje ir administracijoje visiškai nereaguojama, pradėjo prašyti pagalbos už rajono ribų. O turėdamas ir tos srities išsilavinimą, pats nusprendė pasidomėti, kaip vyksta sprendimų priėmimas A. Čepononio vadovaujamoje savivaldybėje bei jo paskirtos direktorės J. Margaitienės administracijoje. Ir greitai tapo aišku, kad sprendimų projektai parengiami, kad atitiktų „vietinio cariuko“, atsiprašau, meroir jo klano, norus ir įgeidžius. Bet nereikia giliai ar daug kapstytis po „vietinio cariuko“ norų raizgalynę, tai paliekame psichologui ar psichiatrui, jei jiems tai bus įdomu. Bet demonstruodami akivaizdų nepasitenkinimą Radviliškio meras A. Čepononis ir jo vasalai porodo, kad jiems labai nepatinka atsiradusi „rakštis“, tai yra užsienyje gyvenusio ir ten mokslus baigusio aktyvaus piliečio domėjimasis jų veikla, priimamais sprendimais, tų sprendimų motyvais. Bet kol ta problema buvo tik „rakšties minkštoje kūno vietoje“ dydžio, tad dar galima buvo kentėti. Ji apie save primindavo tik tada, kai reikėdavo atsisėsti, o pasakius nehiperbolizuojant, tai reikštų tik tada M. Aleksiūnas būdavo aktualus, kai buvo gaunamas jo koks nors prašymas, skundas dėl neveikimo ar pareiškimas ar koks nors Seimo kontrolierius bei teismas paprašydavo tam tikrų raštų ar atsiliepimų. Tačiau laikui bėgant problema išaugo iki jau „kuolo“ dydžio ir jau nebėra taip patogu toje minkštoje vietoje. Tad „vietinio cariuko“ klanas jam liepus ar ne, bet nusprendė tą problemą panaikinti. Geriausiai, visiems laikams. Ir tam puikiai turėjo pasitarnauti planuoti vasaros pradžios komitetų posėdžiai, į kuriuos, taip buvo tikėtasi, aktyvusis pilietis ateis pasidomėti. Tad beliko tik laukti parašyto „scenarijaus“ išsipildymo, kad iškviestiems policijos pareigūnams jis pasipriešins, be to, pamąstė jie savame rate, kad ir teismas tam turėtų pasitarnauti. Tiesioginiu mandatu į kairę ir dešinę besišvaistydamas pernelyg susireikšmino, jog pagalvojo, kad jo pasiūlyta politinio pasitikėjimo valdininkė taip stipriai šviečia gavusi apskrities moters apdovanojimą, kad iš karto apakins ir Temidės tarnus. Juk ne vieną jau apakino tas spindesys. Kai kurie taip keliaklupsčiauti pradėjo, kad gėdos ir šventiesiems nepadarytų. Ypač tai pasakytina apie Juridinio skyriaus „klapčiuką“, kurio savigarba ir moralė jau užrakinti po devyniais užraktais. Bet spręsdami tą problemą „vietinio cariuko“ klika pamiršo, kad Temidės tarnai ir taip turėtų būti akli.

„Aklam Temidės tarnui“, tai yra teisėjui iš Radviliškio rajono apylinkės teismo, teko nelengva užduotis. Jis turėjo išnagrinėti iš policijos gautą administracinę bylą ir priimti sprendimą dėl aktyvaus piliečio veiksmų. Pilietis buvo kaltinamas įvykdęs nedidelį chuliganizmą, kadangi net dvejuose Tarybos komitetų posėdžiuose nemanė, kad turėtų paklusti neteisėtam komiteto narių daugumos reikalavimui nustoti juos filmuoti posėdžio metu, nes žinojo, kad Konstitucija riboja jų kaip valdžios atstovų norus. Dvi dienas nagrinėjęs bylos medžiagą, Radviliškio rajono apylinkės teismas nenustatė, kad buvo padarytas pažeidimo įvykis ir sudėtis, todėl priėmė sprendimą nutraukti bylą. Bet liūdniausia tai, kad vienas iš pareiškėjų kandidatuoja į Seimą, kad posėdžiuose buvo net keturi kandidatai į Seimą nuo TS – LKD partijos ir net trys iš jų nežino LR Konstitucijos piliečiams garantuojamų teisių. Radviliškio rajono savivaldybės politikai ir politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai įsivaizduoja, kad sėdi „buldozeryje“, kuriuo gali bandyti traiškyti ir stumti į šoną viską, kad tik būtų įgyvendinti jų norai ir ambicijos, taip palaidojant piliečių teises. Jiems savivaldos reikalų proceso aiškumas, skaidrumas ir viešumas yra tapęs tabu, todėl pabandė susidoroti kol kas demokratijos leistinais būdais su ugtelėjusiu demokratijos pilietišku želmenėliu. Tą želmenėlį bent jau kol kas apsaugojo akmuo, ant kurio galima būtų perskaityti „Teismas“, į kurį atsitrenkęs „policijos kauptukas” gerokai atšipo. Tik laikas parodys, ar dar savivaldybės mero A. Čepononio ir administracijos direktorės J. Margaitienės vedami vietinio klano nariai bandys nukirsti tą želmenėlį, ar ugtels tas menkas augalėlis iki augalo, kurio jau plikomis rankomis ar kauptuku nukirsti nebebūtų galima. Todėl labai sveikintina būtų, kad tų želmenėlių daugiau atsirastų, kad demokratija, kokios mes jau 25 metai šitoje valstybėje siekiame, pradėtų žaliuoti. Kitu būdu nei tiesiogiai, nei per partijų sąrašus išrinkti politikai niekada nesijaus atsakingi ir atskaitingi.