Pasekmė gyvenimo tarp šunų – dešimtys prarastų sveikų gyvenimo metų.

  Šis straipsnis dar kartą parodys, kaip Lietuvoje formuojant gyventojų nuomonę galima didelę dalį žmonių paversti tiesiog ligoniais. Ir tas daroma suplanuotai, nes kažkam tai naudinga. Niekas neužginčys fakto, kad įsitvirtinus mūsų valstybėje skandinavų žiniasklaidai prasidėjo neįprasti reportažai ar žinios susijusios su keturkojais. Ekranuose ar laikraščiuose reguliariai pasirodo žinios apie žmogaus žiaurų elgesį su gyvūnais ir nei vienos žinutės, kuri praneštų apie nukentėjusius nuo keturkojų žmones. Pradžioje dar lietuviai kritiškai vertino tokias žinias, tačiau ilgainiui apsiprato, o dar blogiau, ko ir siekė šio plano sumanytojai nustojo rūpinti savimi ir vis labiau pradėjo žiūrėti į gyvūnus, jų teises ir gerovę. Deja, bet po šia emocine skraiste, kuri daugeliui žmonių dėl jų menkos savivertės suteikia galimybę ją pasikelti rūpinantis šuniukais ar kačiukais slypi naikinantis žmonių sveikatą padariniai. Gyvenimas nuolatiniame triukšme, kurį kelia kiekvieno kaimiečio kieme laikomas mažiausiai vienas, o dažnai ir du ar trys šunys taip galima būtų apibūdinti šiuolaikinį Lietuvos kaimą ar nedidelę gyvenvietę. Nors kiekviena Lietuvos savivaldybė turi prisiėmusi gyvūnų laikymo ir priežiūros taisykles, kuriose nurodyta, kad laikantis gyvūną turi nepažeisti greta gyvenančių žmonių interesų, nors ir  Lietuvoje veikia triukšmo valdymo įstatymas, kuriame nurodyta, kad nei vienas žmogus negali būti veikiamas jo sveikatai kenkiančio triukšmo , nors yra galiojančios sanitarijos ir higienos normos, kuriose nurodyti triukšmo garso lygio ribos, kurias beja be išimties viršija bet koks lojantis šuo, nei vienas šuns savininkas net nepagalvoja, jog jo augintinio keliamas triukšmas kenkia ne tik jam pačiam, jo vaikams, bet ir greta gyvenančiam kaimynui ir jo vaikui. Tačiau žmonės  dėl to nekalti, čia ir buvo žiniasklaidininkų iš Skandinavijos kėslai, suformuoti lietuvių nuomonę taip, kad pastarieji net bijotų pasiskųsti kaimyno neramiu augintiniu, kad nebūtų apkaltinti nemeilia gyvūnams. Ir kokį rezultatą turime dėl to? O gi eilė Lietuvos gyventojų, kurie nesuvokia, kodėl jiems skauda galvą, kodėl pakilęs kraujospūdis, net, palyginti, nestiprus 60-70 decibelų triukšmas(o šuns lojimas viršija net 90 db) sukelia galvos skausmus, svaigimą, cypimą ausyse, nemigą, pablogėja atmintis, dėmesys, orientacija.  Sumažėja fizinis ir protinis darbingumas, pablogėja žmogaus klausos ir regos  reakcijų greitis .

Visą šitą žinojo ir nacistinės Vokietijos karininkai.  Antrojo pasaulinio karo  metu koncentracijos stovyklose  belaisvių kankinimui buvo naudojami ir šunys. Nepaklusnusis buvo uždaromas į aptvarą, o aplinkui jį vokiečių kareiviai išrikiuodavo keletą šunų, kurie buvo išdresuoti aršiai loti ant vargšo narve. Po keleto valandų tokiame košmare  belaisvis dažniausiai išprotėdavo, o kartais ir numirdavo.  Gyvenantys Šiuolaikiniame Lietuvos kaime ar nedidelėje gyvenvietėje yra lyg tais laisvi žmonės, tačiau jųos supa panaši aplinka kaip ir to nelaimėlio nacių koncentracijos stovyklos narve. Ir tai yra visuomenės nuomonės formavimo pasekmės. O baisiausia tai, kad ta nuomonė susiformavusi ir pas valdžios atstovus, kurie patys parašė taisykles ir įstatymus, tačiau jų funkcionavimo užtikrinti nepajėgia. Dėl to daugelis Lietuvos gyventojų praranda dešimtmečius sveikų savo gyvenimo metų ir kas už tai atsakys?

P.S. net lašančio iš krano vandens triukšmas žmogaus sveikatai turi negražinamų padarinių, saugokite save.

Redaktorius

meslaisvi.lt