Diagnozė“Valdžios išlaikymas“
1. Paranoja ir vadas
1946 metais Ričardas Chofstedteris parašė žinomą ese „Paranojinis stilius amerikos politikoje“. Šio veikalo pagrindinė mintis ta, kad tam tikras mastymo stilius, būdingas dešiniesiems, būtent aistra slaptumui, įtarumui ir samokslų teorijų paieškoms. Prieš du metus iki šios esės, Eliasas Kanetis, parašė ne ką mažiau populiarią knygą „Masės ir valdžia“, kurioje rašė apie tai, kaip paranoja tampa neatsiejama bet kokios valdžios dalimi. Praėjus 50- čiai metų, prisikaupė nemažai literatūros, patvirtinančios Kanečio ir Chofstedterio tiesas.
Vienas iš pagrindinių valdžią turinčių žmonių tikslas, išsaugoti valdžią savo rankose, todėl neišvengiamai jų samonėje užsifiksuoja savisaugos poreikis. Kanetis rašė apie išgyvenimo kompleksą. Šis kompleksas visuomet turi omenyje įtarumą. Tyrinėtojų nuomone, tikroji paranoja išsivysto ne iškarto, bet po aštuonių-dešimties metų buvimo prie valdžios vairo. Be to paranoja atsiranda pas bet kurį valdžioje esantį, be išimties. Tai susiję su tuo, kad nei vienas žmogus negali išsaugoti psichinę sveikatą, kuomet ištisus metus su pasigėrėjimu klausomasi jo kalbų, o bet koks noras gali išsipildyti. Neišvengiamai, tokio gyvenimo pasekmė, priveda prie patologinio narcisizmo, savo asmenybės išskirtinumo ir nepakeičiamumo, bet kartu ir narcizinės vienatvės jausmo, kuomet visi aplinkui, neverti pačio galios, yra menkystos.(nėra su kuom pasikalbėti).
Kanetis manė, kad tik konstitucinė pataisa, draudžianti būti valdžioje ilgiau nei 8-10 metų, bei ištisinė kritika, gali būti vaistas nuo valdovo paranojos. Paranoja- tai gili, prarandančio socialinius ryšius ,subjekto krizė. Ji veda prie nepripažinimo kitų, išskyrus savo narcisizmo reikšmingumo kontekste. Viskas, kas vyksta aplink valdžią turintįjį, priimama kaip arba norą jį palaikyti, arba sunaikinti. Visi procesai, vykstantys visuomenėje, personafikuojasi ir iššaukia aštrią emocinę reakciją. Auga nepasitikėjimas, vado izoliacija, beprotiškas įtarumas netgi nuo artimiausių bendražygių . Paprasta paranojos išraiška, tai slaptumo padidinimas „viršūnėlėse“ ir vis didesnio skaidrumo reikalavimas „apačiose“. Visur vaidenasi priešai ir juodosios technologijos.
2. Paranoja ir visuomenė
Valdančio paranoja būtų mažai įdomi, jei jis nebandytų savo sutrikimo permesti visai visuomenei ir versti ją patikėti jo haliucionacijomis. Būtinumas paversti psichozines fantazijas į tikrovę , paslėptas visų pirma po aistringu valdžios poreikiu, įtikinant save savo pakankamumu ir įžvalga. Skirtingai nuo paprasto, visuomenės paranojizacija-geriausias būdas išsilaikyti „valdžiažmogiui“, kuris ant savo sukurtos fantazijų bangos, eina į rizikingą rezonansą su visuomene kuklaus paranojiko, valdžia turi unikalią galimybę, savo fantazijas paversti realybe. Be to, visuomenės paranojizacija-geriausias būdas išsilaikyti „valdžiažmogiui“, kuris ant savo sukurtos fantazijų bangos, eina į rizikingą rezonansą su visuomene. Toks rezonansas gali daugeliui metų pratesti būvima valdžioje ir įpatingai sustiprinti lyderio charizmą.(Pagėgių atvejas)[quote]visuomenės paranojizacija-geriausias būdas išsilaikyti „valdžiažmogiui“, kuris ant savo sukurtos fantazijų bangos, eina į rizikingą rezonansą su visuomene[/quote]
Daugelis aktyvių visuomenės piliečių jau seniai pastebėjo, kad valdomos žiniasklaidos priemonės kruopščiai slepia didesnius neramumus, vykstančius visuomenėje, o jei kuris ir prasiskverbia į plačius informacinius vandenis, tai būna smarkiai iškreiptas, pamažinant protestuose dalyvavusių piliečių skaičių. Taip pelno siekiančios žiniasklaidos priemonės, ne informuoja, bet padeda konstruoti „valdžiažmogių“ paranojinę realybę. Kad šis suokalbis atrodytų kuo įtikinamiau, protestuotojai padaromi visokiais chuliganais, patvoriniais ar valkatomis. Prieš pistoleto vamzdį ar guminių lazdų krušą, realybė padaroma tik keletos žmonių kvailystėms.
Šis masinis, paranojos primetimas visuomenei-žaidimas su nenusakamomis pasekmėmis.
Kanetis atskirdavo sėkmingus ir nesėkmingus paranojikus valdžioje. Sėkmingi tai tie, kuriems pavyko užkrėsti visuomenę, savo liga. Pavyzdžiui Stalinas, kuris su savo dieviško didingumo įsivaizdavimu, įdiegė žmonėms visuotinį špionažą ir samokslą kartu.
Šiuo atveju, paranojiko sėkmė , privedė prie milijonų aukų, lygegriačiai su neapsakomu psicho charizmos pakilimu. Nesėkmingi paranojikai, kaip ir nesunku nuspėti, tai tokie , kuriems nepavyksta užkrėsti visuomenės savo marazmais. Toks lyderis vis dažniau pastebi savo neadekvatumą, izoliuojasi ir galų gale pasišalina.
Mūsų manymu, šiuo metu Lietuva randasi pavojingoje sankryžoje. Jos likimas daugumoje priklauso nuo jos žmonių sugebėjimo atskirti melą nuo tiesos, įžvelgti ir atmesti įvairias lyderių haliucinacijas, kaip ligos proveržius. Tai vienintelis būdas išvengti košmaro ir bent iki tam tikro lygio išsaugoti nacijos psichinę sveikatą.
Informacijos analizės asociacija
panaudota literatūra http://dev-pub.s.grani.ru/opinion/m.209111.html
meslaisvi.lt