Viešasis interesas prieš rajono politikų norą reklamuotis

Kiekvienam besirūpinančiam savo krašto bendru gerbūviu norisi, kad už biudžeto lėšų racionalų panaudojimą atsakingi politikai ir valdininkai tai darytų nepiktnaudžiaudami savo padėtimi ir nesiektų naudos tik sau ar savo artimiesiems. Skirstant biudžeto „pyragą“, kyla aršios interesų grupių „kovos“ dėl kuo didesnės pyrago dalies. O ir „pyragų“ būna visokių. Politikų pareiga nustatyti kuo sąžiningesnes „pyrago“ skirstymo taisykles, kad būtų kuo daugiau patenkintų arba bent jau kiek įmanoma mažiau nepatenkintų. Tuo tarpu valdininkų pareiga – kad visi vienodai tų taisyklių laikytųsi.

Viena iš problemų atliekant viešuosius pirkimus kyla tada, kai politikai, sutapatinę asmeninį su visos bendruomenės gėriu, pradeda elgtis taip, tarsi jie vieninteliai tėra to „pyrago“ šeimininkais. Pasinaudoję sau palankiais valdininkais, jie susikuria tokias „šiltnamio“ sąlygas, kuriose gali tarpti tik jie patys arba jiems palankus verslas vykdo ir net pačias keisčiausias politikų užgaidas.

Galime atidžiau panagrinėti vieną viešą konkursą, kurį 2016 m. pradžioje įvykdė Radviliškio rajono savivaldybės administracija. Tas konkursas buvo reikalingas savivaldybės viešinimo paslaugai pirkti, nes įstatymai įpareigoja teisės aktus skelbti spaudoje. Radviliškio rajone tą paslaugą galėtų teikti trys tiekėjai, tačiau sąlygos buvo sudarytos tik vienam. Bet kuris akylesnis pašalietis, peržvelgęs bent po keletą vietinės spaudos numerių, iš karto suprastų, kad laimėti tą konkursą „turėjo“ „Radviliškio naujienos“.

Dalyvavę konkurse kiti dalyviai nebuvo patenkinti tokiu organizavimu ir išankstiniu „rezultatu“, todėl „Šiaulių kraštas“ pateikė pretenziją pirkimų komisijai, o kitas – „Radviliškio kraštas“ – ne tik pretenziją komisijai, bet ir Radviliškio rajono savivaldybės Tarybai pateikė nemokamą pasiūlymą viešinti savivaldybės žinias vienerius metus. Tačiau sąžininga konkurencija nėra pageidaujama, nes konkursas tebuvo tik akių dūmimas „paslėpti“ nuosavo laikraščio finansavimą. Be sau palankaus vietinio laikraščio tiesiog neįmanoma puikiai suformuoti itin gerą mero ir valdančiųjų įvaizdį taip prisidedant prie kitų viešųjų ryšių akcijų viešinimo. Už pakankamai „padorų“ 72 tūkstančių eurų atlygį, mokamą iš visų mokesčių mokėtojų, tad kaina nėra labai svarbus faktorius, kai „nusiperki“ ne tik laisvą plotą laikraštyje, bet ir lojalumą bei ištikimybę.

Nenuostabu, kad tiek pretenzijos, tiek nemokamas pasiūlymas buvo atmesti. Bet pretenzijas išnagrinėjusi Viešųjų pirkimų tarnyba dar praeitų metų gegužės mėnesį nustatė, kad organizuodama šitą konkursą penkių narių Radviliškio rajono savivaldybės administracijos specialistų pirkimų komisija padarė ne mažiau kaip dešimt Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. Į nurodytą rekomendaciją, kad savivaldybės administracija turėtų nutraukti sutartį ir organizuoti konkursą iš naujo, atsakyta vienu vieninteliu raštu. Valdininkai nesutiko, kad pažeidimai buvo rimti ir jie yra pakankamas pagrindas skelbti sutartį niekinę. Savivaldybės klerkams net į galvą neatėjo, kad pirkdami laikraščio plotą 32 kartus brangiau nei kaimyninis rajonas, neracionaliai ir nepagrįstai švaistytų biudžeto lėšas. Pats tiekėjas „ML Pilietinės iniciatyvos“, valdantis „Radviliškio naujienas“ nesugebėjo pagrįsti, kodėl siūlo pirkti pagrindinį plotą net 68 kartus brangiau nei papildomą plotą, ar peržengus 68 euro centų už kvadratinį metrą „slenkstį“ pradeda veikti masto ekonomija? Ar nesugebėdami įvertinti tiekėjo kvalifikacijos, kaip pabrėžė Viešųjų pirkimų tarnyba, valdininkai demonstravo savo nekompetenciją ar rizikuodami užsitraukti nešlovę ir atkreipti kritikų dėmesį dėl galimai rajono mero užgaidos, lieka atviru klausimu.

Tačiau artėjo rinkimai į Seimą, todėl tokiu lemiamu metu buvo pasirinktas sprendimas ignoruoti Tarnybos rekomendaciją ir nenutraukti sutarties. Juk nėra garantijos, kaip pasibaigtų kitas konkursas. Bet rizika neatsipirko, nes Tarnybos specialistai lapkričio mėnesį už padarytus pažeidimus surašė protokolus viešųjų pirkimų skyriaus vedėjai D. Laurinaitienei, šio skyriaus specialistei V. Štankelytei, buhalterinės apskaitos skyriaus vedėjai D. Gaučytei ir švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistei E. Zoltnerienei. Sumokėjusios pusę minimalios baudos sumos, tai yra po 72 eurus iš savo asmeninių lėšų, jos išvengė dalyvavimo teismų posėdžiuose ir ne mažiau kaip 144 eurų baudos. Nors už pirmą kartą padarytus pažeidimus bauda gali siekti net iki 724 eurų, bet juridinio skyriaus specialistas A. Matuzevičius gavo tik įspėjimą ir iš balos išlipo „sausas“. Galima tik paspėlioti, kas privertė jį pasielgti taip „džentelmeniškai“ ir palikti moterišką kompaniją kentėti dėl svetimų nuodėmių. Prie viso to prisidėjo ir tai, kad šie specialistai negalės metus laiko dalyvauti viešųjų pirkimų komisijose. O gal artimiausius metus nebeplanuojamas tokių „specialistų“ poreikis, nes planas jau įvykdytas?

Radviliškio rajono meras A. Čepononis ir administracijos direktorė J. Margaitienė su pora specialisčių nusprendė „pasitobulinti“ mokymuose. Juos lapkričio mėnesį per atvirų durų dienas organizavo Viešųjų pirkimų tarnyba. Atsitiktinumas ar sutapimas, tačiau praeitų metų priešpaskutinę dieną ši viešinimo istorija pasisuko visai kita linkme. Po pusės metų pareiškimo nagrinėjimo Šiaulių apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo prokurorė R. Timofejavienė atsisakė ginti viešąjį interesą. Ji motyvavo tuo, kad to nedarė pati Viešųjų pirkimų tarnyba, kuri yra įpareigota įstatymu tai daryti viešųjų pirkimų atvejais. Susidaro toks įspūdis, kad šuo ne tik nenori, bet ir negali kandžiotis.

Šiandien, kai nėra ne tik galimybės paties piliečiams ginti viešojo intereso, o institucijose dirbantieji pernelyg „pavargę“ tai daryti, politikai jaučiasi visiškai nebaudžiami padėties „šeimininkais“. Net ir liberalios demokratijos vertybėmis grindžiamoje laisvoje pilietinėje visuomenėje turi būti aiškiai atskirta, kur yra viešasis, o kur privatus interesas. Politikų pareiga – tai aiškiai skirti ir to laikytis. Tam netgi yra viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas. Deja, kuo ilgiau valdžioje, tuo didesnė tikimybė, kad politikas, ypač tiesiogiai rinktas, suabsoliutins gautą rinkėjų mandatą ir toliau pradės siekti naudos tik sau. Šitame straipsnyje nagrinėjote tik vieną atvejį, o jų būta ir daugiau. Ne paslaptis, kad nusidriekęs neaiškus šleifas mokyklinių autobusiukų remonto paslaugų pirkimo „viešame“ konkurse dėl akivaizdaus favorito, tai yra administracijos direktorės J. Margaitienės sutuoktiniui priklausančiose patalpose įsikūrusio serviso „Montavita“. Arba papildomų darbų pirkimo statomam baseinui už 125 tūkstančius eurų, nes iš pradžių tų darbų labai reikėjo, susidomėjus STT jie tapo nebereikalingi. Šių istorijų moralas gali būti tik toks: patys gyventojai turi būti suinteresuoti, kad valdžia dirbtų jiems, o ne pati sau.