Diferenciacija mokykloje: inovatyvi naujovė ar tėvų priešinimas

Vis prastėjanti visa Lietuvos švietimo sistema, kurią taip pat paveikė didžiuliai emigracijos mastai, reikalauja reformų. Dėl šių reformų politikai laužo ietis jau ne metus, ir ne dvejus. Sisteminėms partijoms nesusitariant dėl strateginių švietimo tikslų, nukenčia visų lygių švietimo kokybė: nuo pačių mažiausių darželiuose iki universitetų. Trūksta politinės valios Seime ir Vyriausybėje priimti sprendimus, kuriuos įgyvendinus realūs pokyčiai pasimatytų tik po kelerių metų. Bet atsiranda sporadiški atskirų įstaigų vadovų bandymai individualiomis pastangomis gerinti mokymosi kokybę. Žinoma, pagal pačių reformuotojų vidinį supratimą, kas yra geras mokymasis ir kaip ir kokiais būdais to pasiekti, jų turimą pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Taip galima būtų įvertinti ir didžiausios Radviliškio rajone mokymosi įstaigos V. Kudirkos pagrindinės mokyklos direktorės R. Dagienės iniciatyvą. Mokykloje, kurioje šiais metais mokysis virš 620 mokinių, nuo šių metų rugsėjo 1 -osios septintokų laukė naujovė: diferencijuotas tam tikrų dalykų mokymas pagal įvertintus sugebėjimus.

Puikiai suprasdama, kad naujovių įvedimui mokykloje pats tinkamiausias laikas yra naujų mokslo metų pradžia, naujoji mokyklos vadovė dar praeitų mokslo metų eigoje paruošė diferencijuoto mokymo plano projektą. Jis buvo pateiktas svarstymui mokyklos tarybai, kuri vienbalsiai pritarė šios naujovės įgyvendinimui su tam tikrais pataisymais. Todėl diferencijuotą mokymą penktų ir septintų klasių mokiniams buvo nuspręsta taikyti ne tik lietuvių kalbos ir matematikos dalykams, bet mokyklos tarybos narių siūlymu papildomai įtrauktas ir anglų kalbos mokymas tokiu pačiu metodu.

Tačiau, kad bus sulauktas toks nemažas ažiotažas iš mokinių tėvelių pusės, kai gautas tarybos pritarimas, naujovės iniciatorė direktorė R. Dagienė nesitikėjo. Būdama visiškai įsitikinusi šios naujovės teikiamų privalumų nauda, ji pasiryžo tai pristatyti būsimųjų penktokų bei septintokų tėveliams. Juk jų atžaloms buvo numatyta taikyti šią naujovę. Tad jie suinteresuoti, kad jų vaikai būtų mokomi taip, jog jie pabaigtų mokyklą puikiai pasiruošę tęsti mokslus kitoje mokymosi įstaigose. Bet čia ir prasidėjo nesutarimai tarp mokyklos administracijos ir mokinių tėvų, atkakliai prieštaraujančių šiai naujovei. Patys prieštaraujantys tėveliai pasidalijo į dvi dalis. Pirmoji ir aktyviausiai savo argumentus dėstantys pasisakė iš esmės prieš bet kokią diferenciaciją, nes, tai jų manymu, blogybė, skatinanti segregacijos atsiradimą mokykloje, kur patyčios yra pakankamai rimta problema. Antroji tėvelių dalis nesutinka su naujovė tik dėl techninių dalykų, nes netiki, kad esamais resursais mokykla sugebės pasiekti tokių rezultatų, kuriuos šita moksleivių diferenciacija garantuos, arba tiesiog iš nežinojimo, kurioje klasėje atsidurs jų vaikas. Juk nesinori nei vienam iš tėvų, kad jo atžala būtų „silpniausioje” ar „blogiausius rezultatus” rodančioje mokinių grupėje.  Tai suprantama, nes tėvų išankstinis nesugebėjimas racionaliai ar objektyviai įvertinti savo vaikų galimybes dėl gimdytojų meilės savo atžaloms ir pakiša koją, kai švietimo srities profesionalas, kuriam tenka vaikų ugdymo užduotis, turi įrodinėti, koks metodas būtų pats veiksmingiausias.

Norėdama išsklaidyti tėvų nerimą, direktorė R. Dagienė dar praeitų mokslo metų pabaigoje ir net vasarą organizavo susirinkimus bei pakvietė visus tėvus atvirai diskusijai. Kad esamoje mokymosi sistemoje vaikai yra diferencijuojami pagal tam tikrą vieną požymį, tėvai net nesigilina, nors klasės juk suformuojamos pagal vaikų amžių. Tokia sistema sudaro heterogenišką suskirstymą, nes į klasės patenka bet kokių sugebėjimų, tačiau tik vienodo amžiaus, su nedidelėmis išimtimis, mokiniai. Nors šis taip vadinamasis heterogeniškasis ugdymo būdas kaip optimaliausias yra gerai įvertinamas egalitarinio požiūrio šalininkų, tačiau direktorė R. Dagienė įrodinėja, kad pritaikius homogeniškojo ugdymo patirtį tik dviejų trijų dėstomų dalykų apimtimi, būtų pasiekti geresni mokymosi rezultatai tiek gabiųjų, tiek silpniau besimokančiųjų atžvilgiais. Apžvelgiant visos Lietuvos mastu, tai nėra kažkas labai naujo ir Šiauliuose esanti Didždvario gimnazija realiai tai praktikuoja, o stengdamasi paremti šios naujovės naudą mokinių tėveliams teoriniu aspektu, R. Dagienė cituoja daktarės V. Vaicekauskienės parengtą 2010 metų analizę.

Po ilgų diskusijų, mokyklos vadovė R. Dagienė demonstruodama demokratinį nusiteikimą ar iš kitų paskatų, tačiau leido patiems tėvams apsispręsti dėl jų vaikų. Klasių tėvų komitetams buvo pasakyta, jei nors vienas iš komitetų narių prieštaraus šiai diferenciacijai, tai nebus daroma nei vienai iš trijų klasių. Kadangi iš penktokų klasių du tėvų komitetai nedavė sutikimo, o septintokų klasių tėvai sutiko priimti šią naujovę, direktorei R. Dagienei liko tik patvirtinti įsakymu dėl septintokams numatytos taikyti tarpklasinio perskirstymo diferencijavimo lietuvių ir anglų kalbų bei matematikos dalykams.

Tarp tėvų, ypač nepatenkintų, sklido pagrįstas nerimas, kad palikus jų vaiką silpnesniųjų ar vidutiniokų grupėje, jam bus atimta galimybė ateityje pasivyti ir išmokti daugiau nei būtų, jei jis mokytųsi visą laiką kartu su skirtingų sugebėjimų vaikais, tai yra pagal įprastinį heterogeniškąjį grupavimą. Antra nepasitenkinimo priežastis – tai gaji patyčių kultūra Lietuvoje. Ne paslaptis, kad būdami pernelyg savikritiškai save vertinančiųjų individų visuomene ir užimame pirmaujančias  pozicijas pagal savižudybių skaičių 1000 gyventojų tiek Europoje, tiek pasaulyje, nuo patyčių nėra apsaugota ir mokykla. Mokyklos vadovei prie šios naujovės sėkmingo įgyvendinimo rūpesčių gali prisidėti dar didesnis galvos skausmas. Jei prie esamų patyčių mokinių tarpe prisidėtų dar ir dėl šio tarpklasinio kelių mokymo dalykų diferenciacijos, sustabdyti blogėjantį mokyklos mikroklimatą galėtų išgelbėti tik mokyklos vadovo turima kompetencija ir pasiruoštas prevencinių priemonių paketas tam užkardyti. Bet tuo nenori patikėti šiai naujovei prieštaravę dalis tėvų, kurie mano esant susiformavusią tam tikrą vidinių santykių struktūrą tarp mokyklos vadovybės, mokytojų ir kai kurių tėvų, ir todėl iš šios diferenciacijos išloš tik pažintis ar užimantys aukštesnį socialinį statusą turintys tėvai. Ar toks nepatenkintų tėvų spėjimas pagrįstas, jau yra kitas klausimas, tačiau dar daug kas ir XXI a. Lietuvoje grįsta nepamatuotomis baimėmis, neparemtais spėjimais ar išskaičiavimais, gandų lygio pasišnekėjimais ar „diskusijomis” prie mokyklos pagrindinių durų. Ne į visas gyvenimo sritis prigijo padorus bei mandagus pamatuotas oponavimas.

Kad šitas diferencijuotas kelių dalykų mokymas ne tik sėkmingai prasimuštų kelią, naujoji mokyklos vadovė R. Dagienė turės pademonstruoti visas savo turimas vadybos, psichologijos, personalo valdymo ir kitas žinias, būti atvira mokytojų ir tėvų pastaboms, taip pat būti imli kitų mokymo institucijų sukauptai patirčiai šiuo klausimu. Be prieštaraujančių tėvų, ji turi ir kitą stiprų oponentą – valdininkus. Nesvarbu, ar tai savivaldos, ar ministerijos lygmens. Dar kovo mėnesį Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė išplatino rekomendaciją savivaldybių administracijų direktoriams ir švietimo padalinių vadovams bei bendrojo lavinimo mokyklų vadovams dėl ankstyvojo vaikų skirstymo į klases pagal pasiekimus. Šioje rekomendacijoje išdėstoma itin neigiama pozicija dėl galimo klasių mokinių „išrūšiavimo” pagal pasiekimus neigiamų pasekmių vaikui kaip atskirai asmenybei ir vaikui kaip visuomenės svarbiai dalelytei. Todėl pasirinktas būtent toks metodas tik dėl trijų dalykų tarpklasinio diferencijavimo, direktorės R. Dagienės manymu, yra aukso viduriukas ir neturėtų sukelti iš ministerijos klerkų pusės didžiulio prieštaravimo. Ar ši naujovė bus sėkminga ir priimta tiek tėvų ir jų vaikų, tiek mokykloje dirbančiųjų mokytojų bendruomenės, parodys tik laikas.