Vaiduoklis persekioja Rytų Europą: vaiduoklis, kuris Vakaruose vadinamas „disidentyste“

V.Havelas

Ištraukos iš Vaclavo Havelo esė „Begalių galia” (1978)

VAIDUOKLIS persekioja Rytų Europą: vaiduoklis, kuris Vakaruose vadinamas „disidentyste“. Šis vaiduoklis neatsirado šiaip sau iš niekur. Tai natūrali ir neišvengiama sistemos, kurią šis vaiduoklis persekioja, dabartinio gyvavimo etapo pasekmė. Jis gimė tuomet, kai ši sistema dėl tūkstančio priežasčių daugiau nebegali remtis nepridengtu, brutaliu ir savavališku teroru, taip pašalindama bet kokius nekonformizmo pasireiškimus. Dar daugiau, sistema taip sustabarėjo, kad praktiškai nėra jokių būdų šiam nekonformizmui rasti vietos pasireikšti per oficialias struktūras…

Mūsų sistema dažniausiai įvardijama kaip diktatūra, ar, tiksliau pasakius, politinės biurokratijos diktatūra visuomenei, patyrusiai ekonominį ir socialinį lyginimą. Bijau, kad diktatūros pavadinimas, kad ir kiek aiškus būtų, labiau sujaukia nei atskleidžia šios sistemos tikrąją prigimtį. Nors mūsų diktatūra jau seniai visiškai nutolino save nuo socialinio judėjimo, kuris ją pagimdė, to judėjimo autentiškumas (kalbu apie 19 amžiaus proletarų ir socialistų judėjimus) neabejotinai suteikia jai istorinės atramos.

Šios ištakos suteikia tvirtą pagrindą, ant kurio sistema galėjo kurtis, kol galiausiai tapo visai nauja socialine ir politine tikrove, kokia ir esanti šiandien: neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo būdo dalimi. Dabartinė sistema valdo nepalyginamai tikslesnę, logiškai struktūruotą, lengvai visiems suvokiamą ir iš esmės be galo lanksčią ideologiją. Savo išbaigtumu tai beveik supasaulietinta religija. Ji bet kokiam klausimui turi parengtą atsakymą; šią ideologiją vargu ar galima priimti dalimis, o priėmus ištisą ji turės žmogaus gyvenimui toliausiai siekiančių pasekmių. Epochoje, kai metafizinės ir egzistencinės tiesos patekusios į krizę, kai žmonės išrauti nuo savo šaknų, susvetimėję ir praranda orientaciją, ką šis pasaulis reiškia, ši ideologija neišvengimai turi neatsispiriamo žavesio.

Mūsų sistemą pavadinčiau pototalitarine. Puikiai suprantu, kad tai gal ir ne geriausias pavadinimas, bet negaliu sugalvoti geresnio. Priešdėliu po- visai nenorėjau pasakyti, kad ši sistema jau nebėra totalitarinė. Kaip tik priešingai, turėjau omenyje, kad ji yra totalitarinė iš esmės kitu būdu nei klasikinės diktatūros. Ji skiriasi nuo totalitarinės sistemos kaip mes ją tradiciškai suprantame.

*******************

Vaisių ir daržovių parduotuvės vedėjas vitrinoje prie svogūnų ir morkų prikabina plakatą: „Viso pasaulio darbininkai, vienykitės!“. Kam jis tai daro? Ką tuo nori pranešti pasauliui? Ar jis iš tiesų trykšta nesulaikomu entuziazmu, kad visi darbininkai būtų vieningi? Ar jo entuziazmas iš tiesų toks jau nenustygstantis, kad jis pasiduoda nevalingam impulsui visus supažindinti su savo idealais? Ar jis bent akimirką susimąstė, kaip tokia vienybė galėtų atsirasti ir ką ji iš tiesų reikštų?

Manau, galima drąsiai tvirtinti, kad absoliuti dauguma parduotuvių vedėjų niekuomet nesusimąsto apie plakatų, kuriuos jie kabina į virtinas, turinį. Juo labiau šie plakatai nė trupučio neatspindi jų tikrųjų pažiūrų. Transparantas kartu su daržovėmis buvo atvežtas iš prekių bazės. Vedėjas jį pasikabino į virtiną dėl to, kad taip visi daro jau eilę metų – dėl to, kad taip reikia. Jei jis atsisakytų, būtų bėdų. Jam galėtų priekaištauti, kad tinkamai neapipavidalino virtinų. Kai kas gali jį apkaltinti nelojalumu. Jis kabina dėl to, kad to reikia, jei nori sklandžiau gyventi. Tai viena iš tūkstančio smulkmenų, kurios jam suteikia gana ramų gyvenimą, leidžia gyventi „kaip visi“.

Aišku, daržovininkas nekabina plakato iš asmeninių paskatų pasidalinti su visuomene savo idealais. Tačiau tai taip pat nereiškia, kad jo veiksmas neturi motyvų ir yra bereikšmis, kad jis niekam nieko nepraneša. Plakatas iš tiesų yra ženklas, kuris perteikia nesąmoningą, tačiau labai išraiškingą žinią: „Aš, daržovių pardavėjas XY, čia dirbu ir žinau ką turiu daryti. Elgiuosi taip, kaip iš manęs tikimasi. Galite pasikliauti, kad elgsiuos nepriekaištingai. Esu nuolankus, todėl turiu teisę, kad mane paliktų ramybėje“. Ši žinia, žinoma, turi adresatą: ji skirta sėdintiems aukščiau, daržovių pardavėjo viršininkams; šis plakatas taip pat yra skydas, kuris apsaugo daržovininką nuo potencialių informatorių. Taigi tikroji plakato reikšmė tvirtai slypi daržovininko egzistenciniuose motyvuose. Jis atspindi jo gyvybinius interesus. Tačiau kokie šie gyvybiniai interesai?

Atkreipkime dėmesį: jei daržovių pardavėjui būtų prisakyta iškabinti plakatą „Aš bijau, todėl nedvejodamas paklūstu“, jis nebūtų toks abejingas šio plakato turiniui, nors plakatas ir kalbėtų tiesą. Toks plakatas keltų daržovininkui gėdą, nes be užuolankų visiems skelbtų apie jo asmeninę degradaciją. Tai natūralu, nes jis žmogus ir turi žmogiško orumo jausmą. Kad ši problema būtų apeita, jo nuolankumo pareiškimas turi būti tokios formos, kad, bent jau teksto paviršiuje, atrodytų kaip nuasmenintas pareiškimas. Jis turi leisti daržovininkui pareikšti: „O kas čia blogo, jei pasaulio darbininkai būtų vieningesni?“. Taip plakatas padeda daržovininkui nuo savęs paties nuslėpti žemus savo paklusnumo motyvus, o tuo pačiu paslėpti, ant kokių žemų motyvų laikosi valdžia. Šie žemi motyvai paslėpti po aukštų idealų fasadu. O tie atseit aukšti idealai – tai ideologija.

Ideologija – patikimas būdas susisiekti su pasauliu. Ji suteikia žmonėms tapatybės, orumo, moralumo iliuziją, tačiau iš tiesų tik padėdama su visu tuo atsisveikinti. Apsimesdama, kad yra kokia tai viršasmeninių vertybių saugykla, ideologija iš tiesų žmonėms padeda apgauti savo sąžinę ir susitaikyti su savo nešlovingu modus vivendi – tiek su savim pačiu, tiek prieš išorinį pasaulį. Ideologija yra labai pragmatiška, nors pristatoma kaip idealizuojanti kažką aukšto, siektino. Ji nukreipta į žmones ir į Dievą. Tai širma, už kurios žmonės gali paslėpti savo puolusius gyvenimus, jų suniekinimą, susitaikymą su status quo. Tai pasiteisinimas, kuriuo visi, pradedant daržovininku, gali pasinaudoti, kad po tariamu susirūpinimu pasaulio darbininkų vienybe nuslėptų savo baimę prarasti darbą, ir baigiant aukščiausiais funkcionieriais, kurie savo interesą išlikti valdžioje dangsto frazėmis apie tarnavimą darbininkų klasei. Taigi pirminė ideologijos funkcija yra pasiteisinimas. Suteikti žmonėms, tiek pototalitarinės sistemos aukoms, tiek jos ramsčiams, iliuziją, kad sistema yra suderinama su žmogiška tvarka ir su visatos tvarka.

Pototalitarinė sistema paliečia žmogų kiekviename žingsnyje, bet tai daro mūvėdama ideologines pirštines. Todėl gyvenimas sistemoje taip persunktas melu ir veidmainyste: biurokratijos valdžia vadinama liaudies valdžia; visiškas asmenybės degradavimas pristatomas kaip jo galutinis išsilaisvinimas; informacijos slėpimas pavadinamas informavimu; valdžios naudojimas manipuliacijoms pavadinamas liaudies valdžios kontrole, savavališkas piktnaudžiavimas valdžia – įstatymo laikymųsi, kultūros slopinimas vadinamas jos puoselėjimu; imperinės įtakos išplėtimas pavaizduojamas kaip parama engiamiems; saviraiškos stoka dabar tampa aukščiausia laisvės forma; farsiniai rinkimai – aukščiausia demokratijos forma; uždrausti savarankišką galvojimą tampa aukščiausia moksline mintimi; karinis užgrobimas – broliška pagalba. Kadangi režimas yra savo paties melo įkaitas, jis turi falsifikuoti viską. Falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį, ateitį. Falsifikuoja statistiką. Jis apsimeta neturintis visagalio ir neprincipingo policijos aparato. Apsimeta gerbiantis žmogaus teises. Apsimeta, kad niekieno nepersekioja. Apsimeta, kad niekieno nebijo. Apsimeta, kad nieko neišsigalvoja. Apsimeta, kad neapsimetinėja.

Žmonės nebūtinai turi tikėti šiais melais, bet privalo apsimesti, kad tiki. Jie turi elgtis tarsi tikėtų, ar bent jau tyliai visą šį melą toleruoti, bendradarbiauti su tais, kurie apsimeta. Dėl to jie turi gyventi mele. Jiems nebūtina priimti melo. Pakanka, kad jie priimtų melą aplinkui ir su juo susigyventų. Tai darydami, individai susitaiko su sistema, kuria sistemą, tampa sistema.

Kam reikia, kad mūsų daržovininkas iškabintų savo lojalumo ženklą virtinoje? Ar jis jau nepakankamai išreiškė lojalumą įvairiais vidiniais ir tarsi-viešaisiais būdais? Kaip ne kaip, profsąjungos susirinkime jis balsavo kaip reikia. Dalyvavo įvairiose soclenktynėse. Dalyvavo rinkimuose kaip geras pilietis. Netgi pasirašė „Antichartiją“. Kam dar be viso to reikia, kad jis deklaruotų savo lojalumą viešumoje? Juk, kaip ne kaip, žmonės, kurie praeina pro jo vitriną juk nesustos paskaityti, kad, prekybininko nuomone, pasaulio darbininkai turėtų susivienyti. Tiesa ta, kad jie to plakato išvis neperskaito. Netgi nebus per drąsu sakyti, kad jie jo net nepastebi. Jei pasiteirautumėte moteriškės, kuri sustojo ties parduotuvėle, ką ji matė vitrinoje, ji tikrai galėtų atsakyti ar parduotuvė šiandien prekiauja pomidorais, tačiau menkai tikėtina, kad ji pastebėjo plakatą, juo labiau neperskaitė kas jame parašyta.

Atrodytų, beprasmiška reikalauti, kad daržovininkas deklaruotų savo lojalumą. Tačiau tai visgi turi prasmę. Žmonės ignoruoja plakatą, bet ignoruoja dėl to, kad toks kabo ir kitose parduotuvėse, ant žibintų stulpų, ant pastatų sienų, namų languose. Iš tiesų šie plakatai yra visur. Jie sudaro kasdienio gyvenimo panoramą. Žinoma, žmonės ignoruoja plakatų turinį, tačiau puikiai žino, kad jie yrà. Plakatai yra gyvenimo panoramos dalis. O kas yra mūsų daržovininko plakatas, jei ne viena iš didžiulio kasdienio gyvenimo fono detalių?

Tad daržovininkas užsikabino sau tą plakatą virtinoje visai ne tam, kad jį kas tai skaitytų, kad perskaitęs kuo tai įtikėtų, bet kad prisidėtų, kartu su kitais tūkstančiais kitų plakatų, prie panoramos, kurios egzistavimą visi yra įsisąmoninę. Ši panorama neša pasąmoninę žinią – ji žmonėms primena, kur jie gyvena ir ko iš jų tikimasi. Ji praneša, kad visi taip elgiasi, ir jie turėtų taip elgtis jei nenori būti atstumti, izoliuoti, susipriešinti su visuomene, prarasti ramybę ir saugumą.

Įsivaizduokime, kad vieną dieną mūsų daržovininkui kas tai susišauna ir jis nustoja kabinti plakatus, kad įsiteiktų valdžiai. Jis nustoja balsuoti rinkimuose, kurie, kaip jis žino, yra tik farsas. Jis pradeda kalbėti ką galvoja politiniuose susirinkimuose. Ir netgi randa savyje jėgų palaikyti tuos, kuriuos palaikyti jam liepia sąžinė. Per šį pasipriešinimą daržovių pardavėjas nustoja gyventi mele. Jis atmeta ritualus ir sulaužo žaidimo taisykles. Jis vėl atranda savo sugniuždytą tapatybę ir orumą. Jis suteikia savo laisvei konkrečią reikšmę. Jo sukilimas – mėginimas gyventi tiesoje…

Sąskaitos ilgai laukti nereikės. Jis bus palaisvintas iš savo kaip parduotuvės vedėjo pareigų ir perkeltas į sandėlį. Jo užmokestis sumažintas. Jo viltis paatostogauti Bulgarijoje išgaruos. Jo vaikų galimybės gauti aukštąjį išsilavinimas pateks po klaustuku. Vyresnybė prie jo kabinėsis, o kolegos darbuotojai juo stebėsis. Dauguma tų, kurie jam taikys nuobaudas, tai darys ne iš nuoširdžių įsitikinimų, bet tiktai dėl to, kad to iš jų tikimasi. Dėl tų pačių motyvų, kurie anksčiau privertė daržovininką išsikabinti pristatytą plakatą. Jie daržovininką persekios, nes to iš jų tikimasi. Kad pademonstruotų savo lojalumą, arba tiesiog taip juos ragina elgtis plakatinė panorama, iš kurios konteksto negali iškristi, jei nenori į save nukreipti įtarimų. Taigi baudėjai daugiau ar mažiau iš esmės elgiasi kaip ir kiti: kaip pototalitarinės sistemos sudėtinės dalys, automatizuoti veikėjai, smulkūs auto-visuotinumo sraigteliai.

Taigi valdžios struktūra, autonominių sistemos sudėtinių dalių pagalba, dėl veiklaus paslaugumo tų, kurie skiria tokias nuobaudas, išspjaus daržovininką per burną. Sistema, savo veikimu sugebėjusi pasiekti žmonių susvetimėjimo, nubaus jį už neklusnumą. Sistema turi tai padaryti, nes jos automatizmo ir išlikimo logika reikalauja taip daryti.

Daržovininkas nepadarė jokio nusižengimo individualaus asmens ribose; visgi jo prasižengimas nepaprastai rimtas. Sulaužydamas žaidimo taisykles jis nutraukia žaidimą. Parodo, kad tai viso labo tik žaidimas. Jis pasikėsino į išorinių vaizdų pasaulį, pamatinį sistemos ramstį. Jis sukrėtė galios struktūrą, atimdamas iš jos tai, ant ko ji pastatyta. Jis parodė, kad gyventi mele reiškia gyventi mele. Jis sudaužė didingą fasadą ir parodė tikrą galios pamatą. Jis pasakė, kad imperatorius nuogas. O kadangi imperatorius iš tiesų nuogas, nutiko kai kas išties baisaus: savo veiksmu daržovininkas kreipėsi į pasaulį. Jis leido visiems dirstelėti už užuolaidos. Jis visiems parodė, kad įmanoma gyventi ir tiesoje. Gyvenimas mele gali patikimai palaikyti sistemą tik tuomet, kai jame gyvena visi. Kiekvienas turi juo persiimti. Nėra būdo, kaip gyvenimas mele gali sugyventi kai šalia egzistuoja gyvenimas tiesoje. Todėl kiekvienas, kuris išlipa iš gyvenimo mele, kelia sistemai visuotiną grėsmę ir stato į pavojų jos visos išlikimą.

Pirmiausioji ir svarbiausioji užduotis, kuri nulemtų visa kita, būtų kaip sukurti nepriklausomą visuomenės gyvenimą kaip gyvenimo tiesoje išraišką. Kitaip sakant, sukurti struktūrą, kuri leistų nuosekliai, tikslingai ir išraiškingai tarnauti tiesai. Tai juk, galų gale, visiškai natūralu: jei gyvenimas tiesoje yra akivaizdus atspirties taškas kiekvienam mėginimui atsispirti supriešinančiam sistemos poveikiui, ir jei tai yra neatsiejamas egzistencinis disidentiškumo šaltinis, tada sunku įsivaizduoti, kad disidentiškumo manifestas galėtų remtis kuo nors kitu kaip tik tarnavimu tiesai, teisingam gyvenimui ir mėginimui rasti erdvės gyvenime tikriems tikslams.

Iš anglų k. vertė Aurimas Guoga

Vertėjo pastaba: sovietiniais laikais konformistas kabinosi raudoną plakatą, raginantį visų šalių proletarus vienytis. Mūsų laikų konformistas sako esąs apolitiškas ir netikintis, kad jo pilietinė veikla gali būti nors kiek vaisinga. Todėl jis „niekaip neranda laiko“ pilietiškam veiksmui, tačiau randa apsčiai laiko dejuoti ir skųstis apilietiškos visuomenės vaisiais.