Apie žaidimą.

Pačio žaidimo esmė – daroma viskas, kad neliktu pačios Lietuvos, kad neliktu tautos, valstybes, kad niekas niekam negalėtų  pareikšti jokių  pretenzijų, nes greit išnyks pati būtinybė reikšti kažkam pretenzijas. Tauta kankinama bedarbystės, chaoso, melo, korupcijos skurdo – emigruoja, Lietuva kaip valstybė  pati gali greitai ištirpti, bent jau faktas yra tas, kad tirpsta ant akių. Lietuvių  Lietuvoje su kiekviena diena lieka vis mažiau. Tai daroma kryptingai, prie to prisideda visų  lygių Lietuvos valdytojai,  ir kažkokia prasme net mes patys, žaisdami pagal mums primetamas taisykles. Tam valdytojai pasinaudodami viešaisiais ryšiais, dažnai pakeičia virtualiu sąvokų reikšmes ir paskatina žmones vaidinti vienokį ar kitokį vaidmenį. O tam, kad mus įtikinti,  kad mus būtų lengviau valdyti ir skaldyti, sukuria logiškas ir suprantamas labai paprastas virtualių  sąvokų  sąveikos schemas. Mes pamiršome tai, kas yra paprasta ir natūralu, juk norint kare iškovoti pergale, nereikia išžudyti priešininko armiją, reikia tik pasiekti, kad nugalėta liaudis paklustų nugalėtojui.

Kad palaužti žaidimo taisykles, reikalinga sukurti kitas taisykles, kitas virtualias sąvokas. Paveikti valdžią tikrai yra daug realiu būdų. Egzistuojant bent kokiam, net pačiam despotiškiausiam režimui, liaudis gali daryti milžinišką įtaką valdžiai. Jei bent maža dalis gyventoju ima dalinai arba visiškai nepripažinti valdžios, tada valdžia praranda savo įtaką. Jei žmonės pripažįsta kitą  valdžią, tai valdžia ir pasikeičia, tuo metu dažnai vyksta maištai ir revoliucijos. Bet tai padaryti įmanoma ir be maišto ar revoliucijos, tam yra pilietinio nepaklusnumo akcijos, kurios sumažina valdžios efektyvumą. Jei net nedidele žmonių  grupė visiškai nevykdo valdžios nurodymu, tai ji iš esmės nepriklauso valdžios kompetencijai.  Pilietinio nepaklusnumo akcijos mažina valdžios galias, jos gali rimtai susilpninti valdžią. Tai būdas pasiekti rezultatą, priversti valdžią tarnauti žmonėms (juk ne mes turime tarnauti jiems, kad jie butu nusipelnę  gyventi geriau). Valdžios nepripažinimas – vienas iš būdų siekti tikslo. Valdžia gali pašalinti vieną ar kitą  žmogų, bet pašalinusi vis vien neprivers jų paklusti. Galima sunaikinti visus gyventojus, bet neįmanoma privesti juos paklusti valdžiai.

Tiesiog reikia pakeisti požiūri į pasaulį. Mūsų  sąmonė ardo tik mums primestos griežtos žaidimo ir elgesio taisykles. Išvalykite iš  sąmonės visas visuomenes normas ir taisykles. Tik tada suprasite, kad:

• Valdžia ir nuosavybe yra virtualus dalykai ir egzistuoja tik mūsų sąmonėje.

• Pinigai yra virtualūs, todėl vertingi tik tada, kad kiti pripažįsta jų vertę,

• Niekas neturi jokios valdžios. Ir neįmanoma turėti valdžią. Tik mūsų  protas padovanojo valdžią kitiems žmonėms.

• Niekas neturi jokios nuosavybes. Tik mūsų  protas padovanojo nuosavybę kitiems žmonėms.

Jokie materialūs objektai neįrodo valdžios arba nuosavybės. Nei karūnos, nei dokumentai, nei paminklai negali įrodyti valdžios, tik mūsų  protas gali suteikti jiems materialias valdžios įrodymo galias.  Iš  tiesų, visa tai tik  popierėliai, gelžgaliai ir pan. Visa tai egzistuoja tik žmonių tarpusavio veiklai reguliuoti, jos būtinos, nes kitaip visuomenė negalėtu egzistuoti.

Valdžia, pinigai, nuosavybė, teisingumas ir kitos analogiškos  sąvokos tėra tik programinis apvalkalas, leidžiantis žmonėms gyventi ir sąveikauti su kitais žmonėmis. Materialus tik žmonių elgesys ir tie vaidmenys, kuriuos jie vaidina. O virtualios sąvokos yra tik šių vaidmenų atlikimo motyvacija.