Batniavos seniūnijos gyventojo prisiminimai minint Vasario 16-ąją

Vasario 16-osios proga, Batniavos seniūnija ir Batniavos mokykla-daugiafunkcinis centras gyventojus pakvietė į filmo peržiūrą „Tarp pilkų debesų“, primenančius  1941 metus ir paklausyti vietos bendruomenės nario, Jokimo Rakausko prisiminimų apie to meto vykusius įvykius šame krašte.

Svečias J.Rakauskas pradėjo pasakojimą nuo apie Paštuvos kapinėse palaidotus brolius Vailokaičius.

„Užėjus vokiečiams ir atėmus Kauno mėsos kombinatą iš jų, prasidėjus kolektyvizacijai , brolis kunigas Juozas Vailokaitis grįžo į Paštuvą. Mes gyvenome  pakalnėje, tėvas turėjo malūną, buvo arklys ir karvė. Klebonijoje be J.Vailokaičio gyveno zakristijonas su šeima. Buvo sunku, nebuvo ko valgyti. Mes pasigaudavome žuvies, parūkydavome ir man mama liepdavo jiems nešti. Nunešdavau 2-3 žuvis šešiems žmonėms. Visi tuo metu biednai gyveno, bet kai kaimo vaikai ruošėsi Komunijai, jis neišgalinčiam vaikui pasisiūti komunijai marškinių, atidavė savo marškinius. Mano mama turėjo siuvimo mašiną. Tą kartą grįžtu namo ir randu kunigo šeimininkę su mama siuvančias marškinius… Ir man išliko toks prisiminimas, reiškiasi jau iš žmogaus ir taip viskas atimta bet jis atidavė dar ir savo marškinius, kad vaikas būtų kuom apvilktas. Bet sunkiausia būdavo, kai reikdavo nešti tą žuvį, kad ji būtų buvus įdėta į polietileninį maišelį, tai tas kvapas taip neitų, kuris taip erzindavo. Ir taip su ta žuvimi prieš kalną eidavau pėsčias o kai jau užeidavau ant kalno, tai jau tada bėgdavau tekinas, kad tik kuo greičiau tą žuvį atiduočiau. Mus vokiečiai buvo išvarę iš namų, gyvenom žieminėse apie 12 žmonių.  Žmonių būtų buvę mažiau bet tris moteris su dviem vaikais atvežė iš Kauno, nes vokiečiai likvidavo Kauną, 25 km aplink visus išvežė. Vargom, valgėm rūgštynes, iš pradžių lapelius vėliau jau visus kamblius. Sykį gulim žieminėj, tik girdim lėktuvų garsą ir bombos, guliu aukštielninkas, jaučiu kaip byra žemės nuo žieminės ant viso manęs, ausyse zvimbia. Tai paskui brolis vyresnis mane ištraukė už kojų laukan, nuvalė žemes ir kad davė į ausį, nugriuvau, bet ausis atsigavo, paskui į kitą ausį pylė, žinojo ką daro, buvo tėvo išmokytas. Tuoj mama parbėgo, palikus nemelžta karvę žiūrėt, ar sveiki visi, po to liepė bėgt žiūrėt ant kalno, ar bažnyčia stovi. Bažnyčia stovėjo o šalia didžiulė duobė sulig kambario lubomis. O aš diena prieš buvau pavogęs vokiečių šautuvą. Mūsų „Maigužynėje“ tada buvo ligoninė ir aš ten nešdavau pieno puslitrį kiekviena rytą, kurį po šaukštą duodavo sužeistiesiems, ir visada mane pasitikdavo seselė, neleisdavo man arčiau eiti. Tąkart mašina buvo atvežusi sužeistuosius ir visi buvo nuėję prie jų. Žiūriu, kabo automatas pakabintas ant šakos prie prausyklos. O aš jo taip norėjau. Šalimais brolis buvo, sako imk. Aš tik apsidairiau, automatą nuo šakos, prisispaudžiau ir nusisukau į brolio pusę. Ir šitas momentas, ką jis man padarė tai net nežinau…laukiau šūvio į nugarą, jie jau būtų nesiviję manęs, būtų iškart šovę. Ir kaip mane paveikė tos kelios sekundės, naktį aš kaukdavau iš baimės ir iš lovos iškrisdavau, paskui viskas po truputį ėjo geryn, iki kariuomenės, nes kariuomenėj ir vėl automatai, tai dar ir ten sapnavau kelis sykius košmarus. Tas įvykis įvyko būnant man 7 metų. Šautuvus turėjom du, dar vieną kai naktį žvejodami Nemune iš upės ištraukėm kareivį. Tuo metu buvo seniūno įsakymas, kad jei pamatai plaukiantį žmogų, turį jį ištraukti į krantą. Viskas atplaukdavo iš Baltarusijos pusės. O paskui kai prasidėjo kolektyvizacija, kokie žmonių kūnai tada parplaukdavo, tai baisu, ant nugaros žvaigždės išpjaustytos, rankos nukapotos, vėliau surištos, kiek žmonių tada nukentėjo. Baisu būdavo naktį traukti tą tinklą, jeigu tik jauti, kad pasunkėja, visas kūnas pasišiaušia ir paskui turi į krantą tempti. Kiek ten jų prilaidota. Mes keldavome vokiečius su valtimi per upę ir kartą, sykį storas vokietis sėsdamas į valtį „užgrajino“, pas juos tai įprasta nesulaikyti, sveikatos reikalas, na bet aš pradėjau juoktis o tas vokietis tik šautuvą atsuko. Man brolis kaip davė į veidą, aš ir nugriuvau ant tų kitų vokiečių. Tai štai, tave gali nušauti ir už tokį dalyką, gerai, kad tas brolis vat šitaip, vyresnis šešeriais metais už mane buvo, daugiau suprato. Jau vėliau, buvo leidžiama ūkininkams pasilikti belaisvius ūkio darbams dirbti už maistą. Vienas ūkininkas su dviem rusų belaisviais susipyko, todėl šie norėjo pabėgti į mišką. Nu ir nušovė tuos rusus prieš tai liepę patiems išsikasti duobę miške. Po 3-4 metų užėję rusai pradėjo rinktis tuos nušautus ir užkastus. O aš su draugu ganiau karves miške ir viska matėm, kaip atkasė, kaip sudėjo kaulus į karstą o drabužius sumetė į duobę ir užkasė. Na ir man dabar kilo mintis rasti ta vieta, aš daug kartų ėjau ir ėjau, ieškojau,  ir radau tą vietą, užsižymėjau. Tai vat kokios baisybės. Geriau jau nebūtų karo“ -tokiais žodžiais Rakauskas užbaigė pasakojimą.

*(Kolektyvizacija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius).

G.J.

meslaisvi.lt