D.Rybakovas : žemės ūkis ant sunaikinimo ribos

Nuotraukoje – D.Rybakovas su pagėgiškiu R. Jarusevičiumi (kairėje), jo šeimos ūkyje

Kaimo reikalai, Seimo Kaimo reikalų komitetui nerūpi. Jam priklausantiems politikams pakanka panegiriško straipsnio parašymo į spaudą, kad „žemės ūkio vežimas rieda teisinga linkme“, surengti keletą diskusijų. Na, o kaimo gyventojai, kurie partizaniškoje kovoje dar bando išlaikyti savo keletą karvių, kiaulių, ar užsiauginti javų pašarams, jau perkasi lagaminus emigracijai. „Nepragyvename“, – sako jie. O mes ar pragyventume?
Kiaulių augintojams grasina baudomis
Kiaulė kaime tuojau taps egzotiniu gyvūnų. Kiaulių maro šmėkla, kur, esu tikras, daugiau išpūstas reikalas, nei reali grėsmė, yra orientuota į smulkių lietuviškų ūkių sužlugdymą. Rajonuose dar likusius kiaulių augintojus pradėjo lankyti seniūnijų žemės ūkio specialistai, kuriems pavesta užpildyti tam tikras anketas, kad būtų išsiaiškinta, ar kiaulių augintojas laikosi veterinarijos patvirtintų kovo su afrikiniu kiaulių maru priemonių. Kad tai visiškas absurdas, pritarė ir kalbinti žemės ūkio specialistai. Tik pamanykite, baudą galima „užsidirbti“ neturint įrengtos spynos prie tvarto durų, specialios aprangos, ar neaptvėrus tvartų tvora, kad į tvarto teritoriją nepatektų ligą išplatinti galintys žmones, žvėrys, ar graužikai. Turbūt tik Vilniaus daugiabutyje gyvenant gali kilti mintis, kad nuo žiurkių ar pelių galima užsitverti tvora, ar užsirakinti spyna. Į ką tai panašu? Susidorojimą su likusiais kiaulių augintojais. Žemos supirkimo kainos, nuo 0.98 Eur iki 1.30 Eur, didelės užauginimo sąnaudos, o dar ir taikomos finansinės sankcijos privers žemdirbius kiaulių atsisakyti, o tuo pačiu ir užmiršti kiaulienos tikros kiaulienos skonį.
Pasigendu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos dėmesio šios ligos moksliniams tyrimams. Taip pat kitų šalių analizės, kaip racionaliai ir efektyviai taikyti priemones sprendžiant šią problemą.
Grūdų supirkimo kainos gąsdina
Ateinančių metų derliaus grūdų supirkimo kainos kelia nerimą Smalininkuose ūkininkaujančiam ūkininkui Arvydui Gavėniai, kuris teigia, jog imtis žemės ūkio veiklos šiuo metu gali tik visiškas avantiūristas. „Padeda ES skiriama parama, išmokos už deklaruotus pasėlius. Be šios paramos sunku būtų išsiversti“, – apsilankius ūkyje kalbėjo jo šeimininkas. Tačiau ūkininkas taip pat pastebi, kad pastaraisiais metais nuolatos keičiami teisės aktai, reglamentuojantys išmokų už deklaruotus plotus mokėjimą. „Šie teisės aktai keičiami taip dažnai, kad nespėji priprasti prie vienų reikalavimų, susiplanuoji ūkio darbus, sėjomainą keleriems metams, kad atitiktum visus reikalavimus ir galėtum tikėtis maksimalių išmokų, tačiau atėjus naujam pasėlių deklaravimo laikotarpiui, jau taikomi kiti reikalavimai. Esant tokiai teisės aktų kaitai, sudėtinga ką nors ir beplanuoti“, – kalbėjo jis. Gąsdina ir vis krentanti javų supirkimo kaina. Pernai, anot ūkininko, tona javų kainavo apie 140 – 150 Eur. Šiemet kai kurios įmonės jau kreipėsi dėl išankstinių grūdų pirkimo sutarčių sudarymo ateinančių metų derliui, tačiau jų siūloma kaina – tik 80 – 90 Eur. Aštuonetą metų, kaip pasakoja pats, Arvydas dirbo Anglijoje, vienoje didžiausių Pietų Anglijos įmonių auginančių daržoves, susipažino ir bendravo su daugeliu vietinių ūkininkų. „Visiškai kitas valdžios požiūris į ūkininką. Ten jis gerbiamas, ten vertinamas jo sunkus darbas. Čia to tikrai nejaučiame“, – apgailestavo smalininkietis. Vyriškis sutinka, kad grūdų supirkimo kainas stabilizuoti nėra lengva. Kaip vienas iš būdų kainų sureguliavimui apsaugant ūkininkus būtų biržose „žaidžiančių“ spekuliantų apetito sumažinimas. Grūdus galima laikyti ne vienerius metus, lėšos investuojamos esant žemiausioms grūdų supirkimo kainoms, o realizuojami jie kainoms kylant. Pralaimėjusiu lieka ūkininkas. Tas, kurio prakaitu javai buvo užauginti.
Pienininkų situacija kritiška
Dar blogesnė situacija pieno sektoriuje. Teko dalyvauti renginyje Pavidaujo kaime (Girdžių sen.). Kalbinti gyventojai ruošiasi karves išsiparduoti ir emigruoti. Už pieną pasiūlyta rekordiškai maža – 10 cnt kaina. Ne ką geriau jaučiasi ir Pagėgių rajone, Natkiškiuose galvijų fermą turintis Romualdas Jarusevičius. Vyriškis turi 40 melžiamų karvių ir apie 80 prieauglio. „Pradėjome nuo 4 karvių. Ir tada šeima iš tų kelių karvučių išsilaikė. Dabar turime 10 kartų daugiau, o pelnas beveik toks pat, tik darbo ir išlaidų daugiau. Prisimenu laikus, kai Žemės ūkio ministerijai vadovavo Kazys Starkevičius. Jis suprato ūkininkus, nes ir pats buvo ūkininkas. O dabar – situacija tapo kritiška“, – kalbėjo pagėgiškis. Lig šiol už parduodamą pieną ūkiui mokama po 17 cnt. už litrą, nuo balandžio 1 d. – kaina smuks, mokės tik 12 cnt. už litrą. Kaimynai, kurie laiko tik keletą karvių – gauna dar mažiau – apie 8 cnt. R. Jarusevičiaus teigimu, jis visai mielai keistų savo ūkio profilį, tačiau rekomendacijų nesulaukiama. Sakoma, jog vienas – ne karys. Nedidelio ūkininko ūkiui reikia pagalbos, konsultacijų, o jų nesulaukiama. „Su kaimynais pajuokaujame, kad dar iki rinkimų palauksime, gal pas pasikeis. Visada yra viltis, kad dirbs tie, kurie paprastą žmogų supranta“, – kalbėjo R. Jarusevičius.
Na, o pieno perdirbėjai dėl mažėjančių pieno supirkimo kainų turi savo versiją – perpildyta rinka. Jų teigimu, vargu ar galima tikėtis, kad europiečiai ryšis riboti žaliavinio pieno gamybą, kadangi kai kurios šalys vidaus rinkoje pieno produktų pavidalu suvartoja dukart mažiau pieno nei jo pagaminama ūkiuose. Pavyzdžiui, Lietuva eksportuoja net 60 proc. visos pieno gaminių produkcijos.
Aišku viena – gana miegoti, būtina rūpintis finansine pagalba žemdirbiams, būtina imtis rinkos reguliavimo priemonių ir tai turi būti daroma kuo greičiau. Nebūkime ta karta, kuriai valdant, lietuviškas ūkis bus sužlugdytas.

Spynų Keitimas Klaipėda

Daivaras Rybakovas
www.rybakovas.lt

meslaisvi.lt