Walter E. Williams. Demokratija ar laisvė?
Walter E. Williams
Ar demokratija iš tiesų nusipelno tų jai skiriamų liaupsių? Websterio žodynas demokratiją apibrėžia taip: „žmonių valdžia; ypač, daugumos valdžia“. Kas čia tokio gero, kad valdo dauguma? Pažvelkime į daugumos valdymą, kaip sprendimų priėmimo priemonę, ir paklauskim, kiek savo mėgstamų dalykų norėtume derinti prie to, ką mėgsta dauguma?
Ar norėtumėt, kad demokratiniu procesu būtų sprendžiama tai, kokią mašiną jums dera turėti? Ar vis dėlto norėtumėt įsigyti bet kurią jums patinkančią mašiną? Tas pats klausimas tiks ir kalbant apie tai, kur norėtumėt gyventi, kokius drabužius vilkėti, kokį maistą valgyti, kaip leisti laisvalaikį, kokį vyną gerti. Esu tikras, jei kas nors sugalvotų šiuos klausimus spręsti demokratiniu procesu, pavadintumėt tai tironija.
Demokratiją kaip vieną iš tironijos variantų laikau ne aš vienas. Amerikos konstitucijos tėvas Jamesas Madisonas teigė, jog visiškoje demokratijoje „nieko nereiškia paaukoti silpnesnę partiją ar nemalonų individą“. 1787 m. konstitucinėje konvencijoje Edmundas Randolphas sakė, kad, „atsekus iš kur kyla tos negerovės, kiekvienas žmogus pastebės, jog jos glūdi demokratijos neramumuose ir kvailystėse“. Johnas Adamsas tvirtino: „Atminkit, demokratija niekada nesitęsia ilgai. Ji greitai išsieikvoja, išsenka ir susinaikina. Dar nėra buvę tokios demokratijos, kuri nenusižudytų“. JAV Aukščiausiojo teismo vyriausiasis teisėjas Johnas Marshallas pažymėjo: „Tarp subalansuotos respublikos ir demokratijos skirtumas toks pat, kaip tarp tvarkos ir chaoso“.
Jungtinių Valstijų kūrėjai numatė, kad valstybės sistema būtų ribota respublikos formos valdžia, piliečių teisės būtų svarbesnės už valdžią, o aukščiausia valdžia būtų įstatymas. Piliečiai, įskaitant valdininkus, paklūsta tiems patiems įstatymams. Valstybės valdžia į pilietinę visuomenę kišasi tik tiek, kiek to reikia jos piliečiams apsaugoti nuo prievartos ir apgavystės, tačiau nesikiša į jų taikingus ir savanoriškus santykius. Demokratijos atveju yra priešingai – dauguma valdo arba tiesiogiai, arba per savo išrinktus atstovus. Įstatymas tėra tai, ką valdžia laiko įstatymu. Teisės gali būti suteikiamos arba atimamos.
Akivaizdu, jog valdžia mums reikalinga, o tai reiškia, kad sprendimų priėmimas privalo būti kolektyvinis. Numanydami apie daugumos valdymo pavojus, JAV Konstitucijos kūrėjai numatė keletą saugiklių, kuriais būtų galima apsisaugoti nuo daugumos valdymo. Norint padaryti konstitucinių pataisų, reikia, kad joms dviem trečdaliais balsų pritartų abeji Rūmai; dviejų trečdalių valstybės įstatymų leidėjų balsų reikia pataisai siūlyti ir trijų ketvirčių balsų – pataisai ratifikuoti. Prezidentas renkamas ne tiesioginiu visuotiniu balsavimu, o rinkikų kolegijos.
Viena iš priežasčių, kodėl esama dvejų Kongreso rūmų, yra ta, kad šitaip kliudoma įvesti daugumos valdymą. Penkiasdešimt vienas senatorius gali blokuoti 435 atstovų ir keturiasdešimt devynių senatorių norus. Prezidentui Konstitucija suteikia veto teisę atmesti 535 Kongreso narių galią. Kad įveiktų prezidento veto, abejiems Kongreso rūmams reikia surinkti du trečdalius balsų.
Federaliniame dokumente Nr.10 Jamesas Madisonas rašė: „Pernelyg dažnai sprendimai priimami ne remiantis teisingumu ir mažesnės partijos teisėmis, o didesne suinteresuotos ir pranašesnės daugumos jėga“. Kitaip tariant, vienas didžiausių daugumos valdymo pavojų yra tas, kad ji gaubiasi teisėtumo ir respektabilumo aura, kai jos veiksmai yra tokie, kuriuos kitu atveju laikytume tironiškais. Laisvė ir demokratija nėra sinonimai, iš tiesų jos gali būti ir viena kitos priešingybės.
meslaisvi.lt