Vytautas Daujotis. „Jei įstatymas yra neteisingas, žmogus ne tik turi teisę jam nepaklusti, jis privalo taip pasielgti“

Šiuos žodžius prieš kelis šimtmečius ištarė Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius Thomas Džeffersonas. Tauta neverta valstybės, jei joje nėra aiškiau matomo sluoksnio gyventojų, kuriems padorumas, sąžinė yra ne mažiau svarbūs už asmeninį gerbūvį.

 

Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai jos žmonės, nepabūgę okupacinės valdžios gąsdinimų ir represijų, grindžiamų svaičiojimais apie teisinę valstybę, išdrįso pasielgti taip, kaip prieš kelis šimtmečius skelbė T. Džeffersonas. Tačiau per dvidešimt metų taip ir nesugebėjome sukurti valstybės, nors ir turime visus jos atributus. Matome neteisingus, neretai tiesiog nusikaltėliškus nepriklausomos Lietuvos valdžios veiksmus, bet bijome – veiksmai įvilkti į įstatyminį rūbą ir užkeikti: teisinėje valstybėje įstatymui privalu paklusti. Tylime, nors pasak šiuolaikinio teisės filosofo Ronaldo Dworkino, neišpažinti to, ką manai esant klaidingu, ir atvirai pasisakyti už tai, ką manai esant teisingu yra visų piliečių pareiga: „Nedora yra tylėti, kai mūsų visuomenė turi priimti bendrą sprendimą ir kai mes manome, jog turime informacijos ar nuomonę, į kurią tas sprendimas turėtų atsižvelgti. Mes turime tokią pareigą net ir tada, kai žinome, kad mūsų nuomonės nebus paisoma – pavyzdžiui, kai valstybė elgiasi neteisingai ir mes žinome, jog galėsime tik kęsti pyktį matydami, kas daroma mūsų vardu.“

Savo teiginiais nei T. Džefersonas, nei R. Dworkinas neneigia, kad įstatymo viršenybė yra būtina demokratijos sąlyga. Jie tik teigia, kad galioja ir atvirkštinė priklausomybė – demokratija yra būtina įstatymo viršenybės sąlyga. Dar daugiau – nors įstatymo viršenybės, teisinės valstybės ir demokratijos idėjos yra neatskiriamos, įstatymo viršenybė, atrodo, nepritampanti prie demokratijos, kadangi toji viršenybė priklauso nuo sprendimų, kuriuos daro nerinktų teisėjų elitas. Taigi nei demokratijos, nei įstatymo viršenybės idėjos nėra gyvybingos be piliečių pasitikėjimo įstatymu ir jo teisingu vykdymu. Be to, reikia prisiminti, kad įstatymo viršenybė, teisinė valstybė gimė daug anksčiau nei demokratija. Nedemokratiškoje valstybėje įstatymo viršenybė neapsaugo jos piliečių nuo valdžios užgaidų ir piktavališkumo. Tad pasipriešinimas neteisingam įstatymui (įstatymo sąvoka panaudota plačiąją prasme kaip apimanti visus teisės aktus – įstatymus, įsakymus, nutarimus, teismo nutartis ir t. t.) kartu yra ir kova už demokratiją, ir tai, nepaisant galimų valdžios represijų, yra kiekvieno piliečio pareiga. 

Neįvykusios valstybės kriminalinė valdžia

Niekas Lietuvoje negalėtų pasakyti datos, kada prasidėjo Lietuvos valdžios kriminalizacija. Tikriausiai tai prasidėjo tik atgavus nepriklausomybę, bet dabartinis valdžios kriminalizacijos mastas, kai Lietuvoje gyvenantys žmonės, gelbėdamiesi nuo valdžios teroro, priversti prašyti politinio prieglobsčio demokratinėse šalyse, liudija taip ir neįvykusios valstybės žlugimą. Žurnalistai verčiami kriminalizuotos valdžios įrankiais. Nesutinkantys tapti jos ruporais gujami ne tik iš „visuomeninės“, bet ir iš nepriklausomos žiniasklaidos. Susipratę žurnalistai savanoriškai spaudžia iš savęs laisvo žmogaus liekanas ir už riebesnį kąsnį virsta vergais. Matant politinio popso elgesį ir visuomenės nusivylimą bei tvirtos rankos ilgesį, labiausiai tikėtina, kad šį rudenį aukščiausių valstybės pareigūnų triada bus tokia: dabartinė Prezidentė, Ministras Pirmininkas – Kėdainių kniazius ir Seimo pirmininkas – nušalintasis prezidentas. Visose žemesnėse grandyse klesti korupcija. Sustokime ties teisėsauga – padarykime jos garsesnių kriminalinių veiksmų suvestinę.

Politinės bylos ir politiniai pabėgėliai nuo Lietuvos teisėsaugos 

Istorija Nr. 1. 2012 m. sausio 23 d. „Lietuvos žinios“ (LŽ) rašė, kaip Kėdainių teisėjas Vitalijus Kondratjevas nuteisė Šarūną Paberalių, kuris vykdydamas Valstybės saugumo departamento užduotį, dirbo V.Uspaskicho saugos tarnyboje, kad galėtų teikti žinias apie Rusijos užauginto oligarcho aplinką. Iš VSD ši informacija buvo nutekinta. Š. Paberalių bandyta ir susprogdinti, ir sutraiškyti iš vilkiko krintančiais rastais. Š. Paberaliui pavykus išsigelbėti, darbo ėmėsi V. Kondratjevas – pagal sufabrikuotą bylą pasirašė nuosprendį, kuriuo nuteisė Š.Paberalių 3 metams lygtinio laisvės atėmimo. Gelbėdamas savo gyvybę, 2000-aisiais Š.Paberalius buvo priverstas palikti tėvynę ir prašyti politinio prieglobsčio JAV. Tačiau Lietuvos prašymu, kuris buvo grindžiamas V. Kondratjevo pasirašytu nuosprendžiu ir jo parengtais ekstradicijos dokumentais, Š. Paberalius 2010 m. buvo suimtas Čikagoje ir beveik metus praleido kalėjime. Tačiau JAV Federalinis teismas, nustatė Kėdainių gamybos bylos absurdiškumą, ir 2011 m. gegužės mėn. atmetė Lietuvos generalinės prokuratūros prašymą dėl Š. Paberaliaus ekstradicijos. JAV pareigūnai atsiprašė Š. Paberaliaus, Lietuvos pageidavimu beveik metus kalinto Čikagos kalėjime, bet R. Šimašiaus vadovaujama Teisingumo ministerija išdavė Europos arešto orderį. Ta pati ministerija beveik tuo pačiu metu lukašenkinei Baltarusijai suteikė informacijos, pagal kurią disidentas Alesis Beliackis buvo įkalintas 4,5 metams. 

Istorija Nr. 2. Absurdo karuselė nesustoja: LR Valstybės saugumo departamento persekiotiems ir pagal šio departamento sufabrikuotą bylą teisiamiems čečėnams Chadižat ir Malikas Gatajevai Klaipėdos apygardos teismas paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą ir paskelbė jų paiešką net po to, kai Suomija 2012 m. gegužės pradžioje suteikė jiems politinį prieglobstį nuo Lietuvos teisėsaugos. 

Istorija Nr. 3. 2012 m. kovo 28 d. Kauno apylinkės teismas nuteisia filologą Letą Palmaitį dėl jo pernelyg argumentuoto teksto apie prokurorų Mindaugo Dūdos ir Justo Lauciaus nusikaltėlišką veiklą (žr. L. Palmaičio paskutinės kalbos teisme tekstą). 

Istorija Nr. 4. Nuo 2012 m. gegužės 7 d. Vilniaus apylinkės teisme teisiami Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių Bronislavas Genzelis, Alvydas Medalinskas ir Romualdas Ozolas, kurie savo organizuotu kovo 17 d. mitingu sutrukdė labai svarbiam renginiui – Vilnijos autonomininkų organizuotai atvirai antivalstybinei akcijai, kurios tikslas buvo pasityčioti iš visos mūsų tautos ir valstybės. 

Istorija Nr. 5. LR Valstybės saugumo departamentas Rusijos Federalinio saugumo tarnybos užsakymu jau 9 metus iš Eglės Kusaitės „gamina“ čečėnų bombą–savižudę (nuo tada, kai jai buvo tik 13 metų). Kol ji buvo vaikas, VSD vietoj to, kad apsaugotų mergaitę (jei ji iš tikrųjų norėjo susisprogdinti), aktyviai skatino tapti savižude. Sulaukusi pilnametystės, E. Kusaitė įkišama į kalėjimą, tardoma pasitelkus FST smogikus, pagarsėjusius smurtu Maskvos Lefortovo kalėjime. Eglės Kusaitės byla svarstoma nuo 2009 m. birželio iki spalio 24 d., o ne nuo 2003 metų, kai VSD, nusikalsdamas savo įstatymui dėl perspėjimo, ėmėsi prieš vaiką, trylikametę mergaitę, provokacinės operatyvinės veiklos.

Istorijų sąrašą galima tęsti ir tęsti. Tai ir „nužudyta“ Gardine nužudyto pulkininko Vytauto Pociūno byla, ir Algirdo Katkaus knygoje „Nuo aušros iki sutemų“ paviešintas sąrašas Lietuvoje likviduotų asmenų, kurių likvidavimo aplinkybės taip ir liko neištirtos, ir t. t.

Žudynės Kaune ir pedofilijos byla 

Iš pradžių atrodė, kad D. Kedys keršydamas nužudė jo dukrelę prievartavusius asmenis, nors iškart įtartinai pasirodė įvykio vietoje numestas D. Kedžio pistoletas, iš kurio nebuvo iššauta. Generaliniam prokurorui turėjo būti iškelta baudžiamoji byla, nes jis, turėjęs vadovauti ikiteisminiam bylos, į kurią įveltas teisėjas, tyrimui, tik vilkino iki žudynių gautų D. Kedžio skundų tyrimą. Tačiau Prezidentė ne tik nepareikalauja generalinio prokuroro atsakomybės, bet paveda tyrimo vilkintojui ištirti, kodėl buvo vilkinamas tyrimas. Toliau visuomenei buvo brukama idiotizmu persunkta informacija: iš Generalinės prokuratūros kai kurioms žiniasklaidos priemonėms nuolat tekėjo „keista“, vadinamoji ikiteisminio tyrimo informacija; vėliau pedofilija įtariamas Andrius Ūsas „paskendo“ sprindžio gylio baloje, žudynėmis įtariamas D. Kedys beveik po metų randamas „užspringęs“ Kauno marių pakrantėje. Aptikus D. Kedžio lavoną, prokurorai pradeda trimituoti, kad rasti nauji D. Kedžio kaltės įrodymai, bet jie, kaip ir pamestas pistoletas, iškart pasirodė tokiais nesantys. Teisėsauga didžiausiomis pastangomis siekia atimti Kedžio dukrelę iš N. Venckienės prieš prasidedant pedofilija įtariamo A. Ūso bylos nagrinėjimui, nors toje byloje ir sakoma, kad mergaitė buvo galimai prievartaujama biologinės motinos bute. Čia vėl išnyra bylų fabrikavimo specialistas – užsakomasis Kėdainių teisėjas Vitalijus Kondratjevas, – kuris priima nutartį grąžinti mergaitę biologinei motinai. Šimtai policininkų ir specialiai antiteroristiniams veiksmams parengti smogikai ankstyvą rytą šturmuoja Kedžių namus ir, išlaužę vartus, duris, išdaužę langus, ištėškę nesipriešinančius senyvus D. Kedžio tėvus į kiemą, ramiai stebi kaip visiškas pašalietis G. Černiauskas neša kojomis į priekį apdujusį vaiką su ant veido užmestu skuduru. Visa tai lietuviška teisėsauga pavadino vaiko paėmimu nenaudojant prievartos. Taip, uniformuoti smogikai tiesiogiai vaiko neprievartavo, jie tik sudarė sąlygas G. Černiauskui prievartauti vaiką.

Žinoma gydytoja ryžtasi viešai paskelbti pribloškiančią informaciją apie A. Ūsą, nes kriminalizuotai teisėsaugai ji nepatogi. Vargu, ar ši informacija turės bent kiek poveikio bylai. Tikriausiai ji bus lietuviškos „teisėsaugos“ nepastebėta, kaip jos nepastebi „visuomeninė“ žiniasklaida.

Kitų Lietuvos valdžios šakų elgesys

Teisėsaugos veiksmų nebereikia komentuoti, faktai kalba patys už save. O ką veikia tautos išrinktieji – Seimas, Prezidentė? Seimo nariai, išskyrus beviltiškai kovojančią mažytę Antikorupcijos komisiją, smagiai leidžia laiką įvairiausiuose televizijos šou su vapančiomis „žydinčiomis mėsomis“, šitaip tikėdamiesi įgyti populiarumo ir išlikti, kaip prisipažįsta liberalcentristų vadas ir Seimo pirmininkės pavaduotojas A. Čaplikas, prie lovio po Seimo rinkimų šį rudenį. Seimo išvis nesudomino tai, kad demokratinės šalys Europos ir Amerikos žemynuose suteikinėja politinį prieglobstį ES valstybės ir NATO narės – Lietuvos – gyventojams, bandantiems išsigelbėti nuo lietuviškos valdžios teroro. Prezidentė nerišliai kartoja, kad netoleruotina prievarta atimant Kedžių vaiką ir atiduodant biologinei motinai, galimai bendrininkavusiai prievartaujant vaiką. Tuo pačiu metu prezidentūros patarėjai baigia sutramdyti nevalstybinę žiniasklaidą („visuomeninė“ televizija ir radijas jau seniai susipratę, užtat siaurams leidžiama teisėtai prichvatizuoti pinigus, gaunamus už komercinę reklamą): pasinaudoję Snoro banko bankrotu, užkimšo gerklę didžiausiu Lietuvos dienraščiu besititulavusiam laikraščiui; privertė „Lietuvos žinių“ savininkus atleisti teisėsaugos būkle pernelyg besidominčius šio dienraščio vadovus – vyriausiąjį redaktorių V. Vasiliauską ir tik kelias dienas po išstūmimo iš siauro radijo redaktoriaus pavaduotoju dirbusį T. Dapkų.

Atsiimti Konstituciją

Beviltiškas reikalas kariauti su kiekvienu kondratjevų sprendimu. Lietuvos piliečiams pirmiausiai reikia atsiimti kriminalinės valdžios prichvatizuotą Konstituciją – „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Atsiimti, pavyzdžiui, reiškia ir demokratinius Seimo rinkimus. Dabar tauta neturi galimybės net netiesiogiai, per savo atstovus, lemti sprendimus, nes rinkimų sistema nėra demokratiška. Per Seimo rinkimus piliečiai prievartaujami balsuoti už partijų rinkiminius sąrašus, kuriuose yra daugiau kaip po šimtą pavardžių. Demokratijos sąlygomis rinkėjas turi turėti galimybę suprasti, už ką balsuoja, bet tai neįmanoma, kai sąraše šimtai pavardžių. Techniškai tai padaryti labai paprasta – reikia tik žvilgtelėti į Suomijos rinkimų įstatymą ir pagal rinkimų apylinkes suskaidyti partijų rinkiminius sąrašus. Tuomet piliečiai galėtų nesunkiai susipažinti su sąraše esančių kelių ar keliolikos kandidatų nuveiktais darbais ir atsirinkti tinkamus darbui Seime. Uspaskichai tikriausiai ir tokiu būdu patektų į Seimą, bet jų įtaka gerokai sumenktų, nes nesugebėtų iš paskos atvilkti padugnių. Aišku, valdžia labai priešinsis tokiam rinkimų sistemos pakeitimui, bet būtų priversta paklusti, jei, kaip ir atgaunant nepriklausomybę, to pareikalautų šimtatūkstantinės Lietuvos piliečių demonstracijos.

P.S.:  Straipsnis buvo pasiūlytas portalui DELFI, bet nepraėjo jo neformalios cenzūros

iš portalo  propatrialt.wordpress.com