Kaip Etikos komisija stengėsi mero labui arba politikų keliaklupsčiavimas

Politikai, teisėjai, prokurorai, žurnalistai, gydytojai ir dar daug kitų profesijų atstovai turi elgtis etiškai – tai žino beveik kiekvienas kiekvienas. Bet iškilus situacijoms, kai abi ginčo pusės skirtingai traktuoja aplinkybes, labai patogu turėti raštu išdėstytą bet kokios profesijos asmenų etikos kodeksą. Juo vadovaujantis galima lengviau nustatyti, kas ir kaip tinkamai ar netinkamai pasielgė. Taip pat yra ir su politikais. Jiems įstatymu yra patvirtintas Valstybės politikų elgesio kodeksas, kuris nustato gaires, kaip turi elgtis politikai viešame gyvenime, ir kas atsitinka, jei jie taip nesielgia. Šiame kodekse valstybės politikais laikomi ir savivaldybių politikai, įskaitant merus ir jų pavaduotojus, todėl jų galimai neetišką elgesį turi nagrinėti rajono savivaldybių etikos komisijos. O kad valdantieji nepiktnaudžiautų tuo, tai etikos komisijos pirmininko postas atiduodamas opozicijai, jei tokia yra. Tačiau problema tame, kad opozicija pradeda savo ar nesavo noru dirbti vienam asmeniui, nes reikia „atidirbti“ už darbo vietos išlaikymą ar kitokių privilegijų tolesnį turėjimą. Nors supranta, kad tai tik auklėjamasis darbas, kurio esmė tik pirštu pagrūmoti netinkamai pasielgusiam politikui, tačiau yra asmenų, kurie jaučiasi turintys „neliečiamųjų“ statusą.

Apie Radviliškio rajono savivaldybės mero A. Čepononio situacijos išskirtinumą net Lietuvos mastu nebereikėtų per daug šnekėti, bet kad tai kai kam sukėlė daug abejonių, akivaizdu. Pirmiausiai, tai teismai kelis skirtingus atvejus traktavo skirtingai, nors pakeistas vietos savivaldos įstatymas turėjo būti vienodas visur. Bet Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai, tad nesileisime į ilgas diskusijas, teisingai ar neteisingai merą nušalino nuo savivaldybės tarybos nario pareigų vykdymo. Paskui po teismų sprendimų, netgi daugybei Seimo narių iškilo abejonės dėl tiesiogiai išrinktų savivaldos merų statuso. Niekam net nebuvo paslaptis, kad Seimūnai į Konstitucinį Teismą kreipėsi tik dėl A. Čepononio statuso, jis juk rinktas tiesiogiai, todėl pasirodo jam reikalingas toks pat statusas, kokį turi Seimo nariai, ministrai, teisėjai ir t.t. Jis jautėsi „neliečiamas“ ir tą norėjo išgirsti iš teismo. Bent gavo gerą „antausį“ iš Konstitucinio Teismo, kuris išaiškino, kad nepaisant tiesiogiai piliečių renkamo politiko statuso, merai nėra kažkuo ypatingesni ar geresni negu kiti savivaldos politikai. Bet noras būti „neliečiamu“ yra gajus, labai gajus. Nors būdamas teismo sprendimu nušalintas nuo tarybos nario pareigų vykdymo, mero asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai neturi niekur skambėti neigiama prasme. Bent jau savivaldos institucijų dariniuose.

Interesantas, kuriam trūko kantrybė dėl visiško biudžetinės įstaigos nesiskaitymo su juo, kreipdamasis pagalbos į merą, net nesitikėjo, kad šis į jo problemą pažvelgs ne tik atsainiai, bet dar panaudodamas liaudišką ekskrementų pavadinimą kelis kartus, nutrauks pokalbį telefonu savo iniciatyva jo darbo metu. Todėl dėl piliečio manymu mero A. Čepononio netinkamo elgesio, pilietis kreipėsi užtarimo į Radviliškio etikos komisiją. Kad politikas būtų įspėtas nevartoti tokių žodžių, kurie tikrai nedera išsilavinusių žmonių tarpusavio bendravime sprendžiant problemas. Bet etikos komisija akivaizdžiai nebuvo linkusi net pradėti svarstyti tokį elgesį, nes komisijos pirmininko J. Povilaičio nuomone, tokie žodžiai taip pat vartojami viešojoje erdvėje, televizijoje ir netgi poezijoje. Tik pamiršo, kad ta poezija buvo kurta 18 a. Tų laikų baudžiauninko besąlygiškas atsidavimas ponui visa savo esybe persikėlė ir į šių laikų Radviliškio savivaldos politikų galvas. Yra vienas vienintelis pats teisingiausias, todėl net jam užkliudžius baudžiauninką, ne ponas būdavo kaltas, o baudžiauninkas, nes atsidūrė ne laiku ir netinkamoje vietoje pono kelyje. Etikos komisijos pirmininkas J. Povilaitis, pats buvęs vienas iš aukščiausių savivaldos vadovų, supranta, kad nereikėtų kišti pagalių į „įsivaizduojamo“ vežimo, kuriame apimtas irgi „įsivaizduojamos“ auros šviesos važiuoja meras Antanas, lydimas ne mažesniu ryškumu šviečiančios palydovės. Įkiši pagalį į ratus, ir lėksi iš darbo ar neteksi privilegijų, ar nukentės tavo artimieji ir taip toliau.

Nors gimimo ne žemaitiško, bet žmogelio būta užsispyrusio. Jis nenorėjo visko taip lengvai paleisti, todėl etikos komisijos (ne)sprendimą apskundė teismui. Nes pasirodo, kad Radviliškyje kaip lygūs su lygiais nei su meru, nei su kitais politikais ir valdininkais negalima kalbėtis. Teisme jau atstovaujama lygiomis teisėmis ir laikomasi lygių pareigų. Ten tas visa žinantis ir visagaliu 5 kvadratinių metrų kabineto valdovu besijaučiantis valdininkas teismo kolegijos rūstybės akivaizdoje pasijunta kaip ir jo paties kabineto interesantai. Tik gaila, bet meras A. Čepononis pats nesugeba apginti savo veiksmų, jis tai daro per kitus asmenis. Jam tikriausiai nėra žinoma žodžio „piktnaudžiavimas tarnyba“ sąvoka. Todėl etikos komisijos ar net teismo posėdžiuose nagrinėjant jo galimai neetišką elgesį pats nepasirodo, nes jo manymu, jam tai nėra nebūtina. Galbūt atostogos tikrai svarbiau, bet pirmą atostogų dieną iš pat ryto atlėkęs į savivaldybę išdalino paskutinius nurodymus, kaip ir kas turi būti padaryta, kol jo fiziškai nebus. Todėl nieko nenustebins, kad jo interesus puikiausiai atstovaus etikos komisijos pirmininkas J. Povilaitis, tarybos narys, kuris dirba Radviliškio rajono savivaldybei priklausančioje UAB „Radviliškio vanduo“. Neįdės pastangų, ir pensijinio amžiaus darbuotojas greičiausiai nebebus reikalingas, nes tarsi reikėtų užleisti vietą jaunimui. O to lojalaus jaunimo mero vadovaujamas partijos skyrius turi pakankamai, kad užimtų atsilaisvinusią darbo vietą. Taip ir plečiasi lojaliųjų ratas, ir kurie yra pasiryžę atiduoti save visu savo kūnu ir dvasia savo „geradariui“ net nesuprasdami, kad tai ne nuo „geradario“ priklauso. Todėl ieškodamas išeičių iš ne pačios geriausios situacijos, šios komisijos pirmininkas pateikia teismui tiesiog neįtikinamą priežastį, kodėl komisija priėmė tokį sprendimą: meras A. Čepononis nėra tarybos narys, kadangi baudžiamojoje byloje toks apygardos teismo sprendimas. Suprantama, Etikos komisijos pirmininkas nėra teisininkas, tad „netyčia“ pasiklydo terminuose tarp tarybos nario statuso ir laikino nušalinimo nuo pareigų vykdymo. O kad Etikos komisija turi nagrinėti visų savivaldos politikų elgesį, tai jau neįdomu. Svarbiausiai yra apginta „neliečiamojo“ garbė ir didybė bet kokia kaina, visiškai nesvarbu, ar ten gyventojo interesus atstovaus, kaip politikai prieš rinkimus pasižadėjo, ar ne.

Gavęs pasiūlymą dėl taikos sutarties sudarymo, bet nenorėdamas rizikuoti savo gerove, ilgai ginčijęsis etikos komisijos pirmininkas J. Povilaitis sutinka su tik su tokia sąlyga, kad Etikos komisija priims tokį sprendimą: rekomenduos ne vienam merui A. Čepononiui, o visiems tarybos nariams ateityje bendraujant su interesantais nenaudoti tokių žodžių, kurie gali sukelti nepasitenkinimą. Ir avis sveika, ir vilkas sotus. Kam minėti tam tikro asmens vardą be reikalo. Tiesiog kaip Biblijoje pasakyta apie Aukščiausiąjį.