Viešas pasvarstymas dėl Šilutės pieno gamintojų asociacijos pareiškimo

R.Kelneris ūkininkus bando suvienyti dėl daugelio klausimų

Remigijus Kelneris

Pažįstu Juzefą Tamavičienę, tikrai gerų darbų yra padariusi pieno gamintojų asociacijoje, betpraeityje. Šiuo metu pasirodęs kaimynų šilutiškių pareiškimas su Juzefa Tamavičiene priešakyje, mane gerokai nustebino. Keliskart skaičiau, bandydamas suvokti šio pareiškimo esmę, ir panaršius internete paaiškėjo, kad gerbiama J.Tamavičienėne tik 15 metų dirbo Katyčių seniūne, bet būdama politikė ėjo su partijos „Tvarka ir teisingumas“ vėliava.Nepradėkime svarstyti partijų indėlio į Lietuvos agropolitikos formavimą, tą įvertins ir padarys istorija. Bet aš, būdamas pieno gamintojas,kaip ir daugelis iš jūsų, pažinodamas šios partijos svarbiausius veikėjus(Remigijų Žemaitaitį, Vytautą Kamblevičių arba Kęstą Komskį) bandau sudėlioti jų viešus, deja,neigiamus pareiškimus,į loginę seką apie pieno gamintojų kooperaciją.Tiksliau apie ŽŪK„Pienas LT“. Pradedu suprasti, kur čia šuo pakastas. Pieno gamintojus paklaidinti beprasmėse derybose su perdirbėjais, vedžioti klaidžiausiais valdžios labirintais, kad tik gamintojai nepasuktų į vienintelį teisingiausią kelią – kooperaciją. Tikriausiai tai būtų pagrindinė šio sujudimo priežastis. Tokia būtų mano išvada.
Dar kartą bandyti sugėdyti banginį kalbant kita kalba, kurios jis nesupranta. Perskaičius kaimynų pareiškimą apima apmaudas, kokie naivūs tie lietuviai, nejaugi nedalyvauja konferencijose, seminaruose, nesidomi kitokia patirtimi. Visas pasaulis seniai nuėjo kitu keliu, ir atrodo, dar niekas neatrado kito būdo, kaip sunkų kaimiečio verslą padaryti labiau stabilų ir šiek tiek pelningesnį. Visi mes žinome, kad tai – kooperacija. Jėga, kuri gali pakeisti žaidimo taisykles.Gal ir galima atrasti kitokį būdą, kurį dar kartą žada išbandyti šilutiškiai ir laimėti šias derybas, pavyzdžiui, mėnesiui ar dviem, o po to vėl bus tas pats. Galiu pasakyti, kad daug esu girdėjęs perdirbėjų ar ekonomistų, analitikų visokiausių išvedžiojimų,bet pati svarbiausia žinia, atėjusi iš Vilkyškių: „Akcininkai reikalauja pelno ir jis turi būti ne mažesnis nei pernai todėl tokia ir pieno kaina.“Nesutikti su tuo neįmanoma. Juk verslininkai investavo į pieno perdirbimą ir nori gauti pelną, taip pat kaip ir mes, pieno gamintojai. Jeigu paskaitytume ataskaitas, per pastaruosius penkerius metus pieno perdirbėjai gavo beveik vienodą pelno dalį vienam kilogramui pieno – apie 0,02Eur/kg.Ir visai nesvarbu, kad buvo ankstesnė krize ir dabartinė krizė, sutampanti su Rusijos paskelbtu embargu. Galima drąsiai teigti, jeigu Rusijos embargas tęsis iki 2018m.(kaip Pasauliniame pienininkystės kongrese teigė patys rusai), kaina tokia ir liks. Ją, kaip ir iki šiol, formuos perdirbėjai: nekariaus su „maximiniais“ dėl teisingesnių „pieno pyrago“ dalybų,pasidengs gamybos išlaidas, atsegs įprastąpelno dalį akcininkams. Kas liko – atiteks žemdirbiams – katino ašaros.Pagal pieno kainų statistiką ir toliau būsime ES dugne.
Jei kritiškiau pažiūrėtume, dėl tokios situacijos prisidėjo visi: Seimas, buvusios Vyriausybės, prekybininkai, perdirbėjai ir mes – pieno gamintojai. Nuo to laiko, kainutarėme pakeisti savo šalyje ekonominę ir politinę santvarką iš socializmo į kapitalizmą, susidūrėme su didžiuliais iššūkiais visose srityse. Visi suprantame, kad tokie dalykai keičiasi pamažu, dešimtmečiais. Turi pasikeisti net kelios kartos, kol banguojanti visuomenė atsirinks teisingesnį, arba, tiksliau tariant, saugesnį kelią. Lemiamu momentu, kai buvome gavę galimybę turėti pajų pieno perdirbimo gamyklose, neatsakingai ir beveik veltui laisva valia atidavėme juos apsukriems verslininkams. Ar būtume galėję tapti rimtais žaidėjais šiame versle, didelis klausimas. Tuo metu niekam nieko nereikėjo, visi buvo užsiėmę kolūkių ardymu, o naujakuriams, svarbiausia buvo išlaikyti gyvulius, fermas.
Jaučiu, kad užvirs diskusijos šiuo klausimu.O mieliems kaimynams, su didele pagarba Jūsų pasirinktam keliui, norėčiau pasakyti dar kelis žodžius. Kitas kelias, kooperacijos kelias, apie kurį aš visada kalbu tvirtai ir nedviprasmiškai, yra neišvengiamas. Kuo greičiau mes tai suvoksime, tuo greičiau pradėsime daryti sunkų, bet teisingą ir gerą darbą. Laikas, dabar apsispręsti ir įsijungti į šį judėjimą. Tam yra visos galimybės ir prielaidos. Junkitės į kooperatyvą „Pienas Lt“ arba patys kurkite viską iš naujo. ŽŪK„Pienas Lt“ būtų labai teisingas pasirinkimas. Ūkininkai, kurie nuėjo kryžiaus kelią, kad atsirastų ši gamykla, stokoja Jūsų palaikymo. Dar ne viskas, kad gamyklos pastatas stovi ir sėkmingai derinama įranga. Net daugelis aršiausių pesimistų baigia patikėti, kad ši gamykla tikrai bus.Bet gamyklai reikalingi Jūs visi, su palaikymu, ir ne tik už rankos, ne tik žodžiais, bet konkrečiu Jūsų dalyvavimu su savo pienu ir pajumi. Tada viskas stosis į savo vietas, gamykla veiks, atras savo vietą šalies ir pasaulio rinkose, duos svarbią pradžią dideliems darbams, nes pasirinktas pagrindinis produktas iš baltymų, savo inovatyvumu, gerokai lenkia įprastinių produktų gamybą. Gamyklos planas – perdirbti keturis kart daugiau pieno negu šiuo metu turi kooperatyvo nariai. Tik tokio dydžio gamykla bus įdomi užsienio partneriams, perkantiems mūsų produktus.
Bet, mieli šilutiškiai, ir visi kiti pieno gamintojai, gali būti ir kitoks scenarijus. Man patiktų, palyginimas apie kovą dėl išgyvenimo. Žmonės yra nufilmavę žiaurią kovą dėl būvio, kai ką tik gimusį banginiuką, puola kitos rūšies banginiai kol nuskandina. Motina tokia didelė ir stipri, bet negali nieko padėti, nes yra per didelė. Jos didžiulė masė inercinė jėga, kuri neleidžia staigiai apsisukti ir išvaikyti užpuolikus. Galiausiai banginiukas nuskęsta, o užpuolikai nukanda tik jo liežuvį, tarsi įsitikinimui, kad konkurentas jų maisto tikrai nevalgys.
Mano mieli kolegos, ūkininkai, dabar galėčiau kreiptis ne tik į šilutiškius. Ar mes norime būti tik stebėtojais, panašios scenos? Man ji, būtų be galo žiauri. ŽŪK „Pienas LT“ gamykla, tai toks pat banginiukas, taikus, geras, atviras. Jis padarys daug gero savo maitintojams ir prižiūrėtojams, jeigu tik turės galimybę užaugti. Bet yra puolamas kitų banginių.
Tik tarp žmonių tas vyksta, kitaip. Patys banginiai nepuola. Siunčia kitus – visokio plauko savo patikėtinius. Jų yra tiek daug ir visokiose įstaigose, kad sunku pasakyti, kuris patikėtinis pagrindinis. Ilgainiui jie patys netyčia iškiša galvą apsidairyti ir tuo pačiu išsiduoda. Tada juos galima ištempti į dienos šviesą. Ateis laikas ir tai įvyks. Bet šiuo metu, tai tarsi pilkieji kardinolai, žiūri į akis, gražiai šypsosi, rėžia skambias kalbas, o po skvernu laiko pagalį, kuriuo būtinai pamurdys kai tik banginiukas pradės kilti ir kvėpuoti.
Vien tik kalbos, čia nepadės, kad ir kokios aistringos jos bebūtų. Reikia konkrečių veiksmų. Reikia vienybės, kad būtų pakankama jėga atremti visus skandintojus. Jeigu,tūkstantis valtelių, o ne viena kita stebėtojų valtelė, išplauktų palydėti mažylio banginiuko, netikiu kad užpuolikai ryžtųsi prasiveržti pro tokį būrį pagalbininkų. Visa tai panašu į pasaką, arba legendą. Bet gyvenimas įrodė, kad visi dideli dalykai daug kartų prasidėjo nuo pasakos.

Pagarbiai,
Remigijus Kelneris