S.Lapėnas: piliečių interesai ir Lietuvos ateitis aukojama PVM auginimo lenktynėse?

Europos parlamento informacinis biuras Lietuvoje apie finansinę perspektyvą po 2020 metų

Problemos esmė

    Kokią įtaką paprasto Lietuvos žmogaus gyvenimui daro nepaliaujamas valdžios siekis be perstojo pūsti tokį kontraversiškai vertinamą rodiklį, kaip Lietuvos bendrąjį vidaus produktą (BVP)? Ar nėra taip, kad vaikantis „gražių rodiklių ataskaitose“ Lietuvos valdžia aukoja piliečių gerovę ir interesus, priversdama juos išvykti į kitas šalis? Ir kuo toliau, tuo sparčiau dirbtinai „bloginame“ gyvenimą Lietuvoje ne tik gyventojams, bet ir investuotojams.

Būtent tai atsispindi Lietuvos gyventojams primygtinai brukamoje reformoje su pavadinimu „Baltoji knyga“, kurios esmė: vardan bendro gėrio – paaukokim gyventojų interesus… (Apie šiuo ir kitus nerimą keliančius aspektus jau rašiau savo straipsnyje „Baltoji knyga“ – antikonstitucinio perversmo scenarijus Lietuvoje?“ )

Smulkiau

2017 lapkričio 14d BNS pranešė – „Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) per metus padidėjo 3,4 proc. o visoje ES – 2,5 proc., rodo antradienį paskelbti išankstiniai ES statistikos tarnybos duomenys.“

Tikėtina, daugeliui šie pergalingi trimitavimai, kaip ir „paslaptingas“ BVP pasirodys, kaip tuščias užsiėmimas ekonomistams-teoretikams ir politikams-populistams. Juk realybėje mes matome visai kitokį vaizdą:

– „Daugiau nei trečdalis lietuvių galvoja apie emigraciją“ [2]

– „Infliacija Lietuvoje – didžiausia ES ir euro zonoje“ [3]

– „Rugpjūtį Lietuvoje fiksuota aukščiausia metinė infliacija, 4,6 proc.“  [4]

– „Pastarąjį dešimtmetį tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje siekdavo vidutiniškai 4 proc. BVP, o 2016 m. jos sudarė tik apie 0,9 proc. BVP.“ [5]

Ir kaip lengva pastebėti, visi šie įvairūs negatyvūs rodikliai liudija, kad BVP augimas neturėjo įtakos nei investicijų augimui, nei pagerino Lietuvos gyventojų padėtį. Bet apie tai kalba ir patys ekonomistai:

– Dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas – „BVP nėra kietais duomenimis pagrįstas faktas – tai tik statistinis įvertis, besiremiantis apklausomis, interpretacijomis ir prielaidomis. […] Todėl vertinant šalies ekonominę būklę būtina analizuoti ir kitus rodiklius. O jų tendencijos šiuo metu rodo kitokią situaciją nei BVP.“ [6]

– „Bloomberg“: ekonomistai suabejojo BVP paskaičiavimo adekvatumu

Šia tema galima būtų paminėti gana daug aštrių diskusijų ne tik Lietuvoje bet ir visame pasaulyje. Bet mes – praktikai, todėl teorinius samprotavimus palikime specialistams. Svarbu suprasti, kad BVP – „nėra kietais duomenimis pagrįstas faktas“. Teorijoje tai reiškia galimybę, pagal „valdžios norą“ dirbtinai išpūsti arba sumažinti deklaruojamo BVP dydį. (Apie tai, kaip tai daroma pakalbėsim vėliau).

Mes – praktikai ir mus domina, kaip išgyventi čia ir dabar, kaip pritraukti investicijas, kaip sukurti patrauklias sąlygas žmonių gyvenimui Lietuvoje. Ir čia mes susiduriame su rimta problema – BVP augimas Lietuvoje „ant popieriaus“, apie kurį džiaugsmingai praneša Finansų ministerijos ir Eurostat-o atstovai, tampa grėsme kokybiškam ir realiam mūsų šalies ekonomikos vystymuisi, ir atima galimybę gauti paramą iš ES struktūrinių fondų.

Ši pavojinga tendencija pastebima net ir oficialiose LR Finansų ministerijos publikacijose. Palyginkite šiuos tekstus šios ministerijos portaluose:

            1) 2017 11 15 – Briuselyje diskutuota apie ES sanglaudos politikos ateitį

„Lietuvoje, investuodami ES fondų lėšas, matome reikšmingus pokyčius. Šalies BVP vienam gyventojui 2004 m. sudarė 50 proc. ES vidurkio, o 2016 m. šis rodiklis siekė 75 proc., be ES investicijų šis rodiklis būtų beveik 4 proc. punktais mažesnis.“ [8]

            2) LR finansų ministerijos „2014-2020 Europos Sąjungos fondų investicijos Lietuvoje“

„Europos Sąjungos (ES) sanglaudos politika – tai bendroji ES politika, kurios tikslas – mažinti išsivystymo skirtumus tarp ES regionų. Šiuo tikslu visa ES yra padalinta į regionus, kurie pagal jų išsivystymo lygį (lyginant BVP vienam gyventojui rodiklį su ES vidurkiu) yra suskirstyti į tris kategorijas:

Mažiau išsivystę regionai (BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio). 2014–2020 m. laikotarpiu iš ES struktūrinių fondų 72 mažiau išsivysčiusiems regionams (tarp jų ir Lietuvai) numatyta skirti 182,2 mlrd. eurų (einamosiomis kainomis);“ Toliau tekste paaiškinama, kad BVP augimas pakeis statusą, kas lems investicijų kiekio sumažėjimą iš ES fondų.   [9]

Prieštaravimo esmė tarp šių citatų akivaizdi. Iš vienos pusės – rodiklių pagerėjimas įvyko dėka ES investicijų, ir mes pasiekėme „pavojingą ribą“ 75 procentus ES vidurkio. Nors tikrovėje „be ES investicijų šis rodiklis būtų beveik 4 proc. punktais mažesnis.“ (71 proc. ES vidurkio). Tačiau iš kitos pusės, – kuo daugiau „pučiam“ BVP, tuo greičiau būsim priskirti prie „labiau išsivysčiusių regionų“ ir mus nustos finansuoti.

O tai, geriausiu atveju, lems BVP kritimą, po kurio mums teks dar tris metus laukti, kol atgausim buvusį statusą ir paramos apimtis. Nes būtent šis terminas nurodytas Eurostat-o portale: „BVP vienam gyventojui apimties indeksai naudojami skirstant ES struktūrinių fondų paramą. Struktūrinių fondų paramą gali gauti regionai, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. ES vidurkio (per trejus metus).“ [10]

Bet gal tai nėra tai ir baisu? Gal lyginant su kaimyninėmis šalimis, kaip Lenkija, Latvija, Estija mes ne tokie jau „labiau išsivystę regionai“?

Europos Sąjungos finansinė perspektyva po 2020 metų

2017 m. lapkričio 10 d. vyko Europos parlamento informacinio biuro Lietuvoje organizuotas seminaras „Europos Sąjungos finansinė perspektyva po 2020 metų“ kurioje dalyvauti užsiregistravau prieš mėnesį, turėdamas konkretų tikslą – išsiaiškinti  tikrąsias priežastis ir aplinkybes lėmusias ypatingą Vidaus reikalų, Finansų ir Ūkio ministerijų aktyvumą, siūlant įpusėjus 2014-2020 finansiniam laikotarpiui, keisti esamą Lietuvos administracinį suskirstymą pagal savivaldybes ir apskritis į galimus keturis „specializuotus regionus“ bei peržiūrėti finansinės paramos prioritetus.

Kaip ir tikėjausi, didelį susidomėjimą šiuo seminaru liudijo faktas, kad seminaras dėl per mažos konferencijų salės iš „Novotel“ viešbutyje, išvakarėse buvo perkeltas į didesnę viešbučio „Artis“ konferencijų salę ir jau prasidėjus renginiui, buvo nešamos papildomos kėdės…

Su dideliu dėmesiu išklausiau Finansų viceministrės Miglės Tuskienės pranešimą „Europos Sąjungos finansinė perspektyva po 2020 m. – procesas ir prioritetai“, tačiau neišgirdau nieko tokio, ko nebuvau girdėjęs ar skaitęs. Netgi susidariau vaizdą, kad Finansų ministerija, kaip valdanti ir vadovaujanti institucija pateisina ES paramos paskirstymo prioritetus bei savo veiksmus, projektuojant finansinę perspektyvą po 2020 metų.

Europos Parlamento nario Broniaus Ropės įžvalgos apie prasidėjusias diskusijas dėl naujosios finansinės perspektyvos po 2020 metų, mane kaip ir daugelį susirinkusių šokiravo tikrąją šio žodžio prasme, kai išgirdau: „Finansų vicemininstrė nepasakė, bet aš pasakysiu – Lietuva nėra tarp sunkiausiai ir skurdžiausiai gyvenančių Europos šalių. Mes jau išbraukti iš to sąrašo. Mes esam pasiekę 75 procentų ribą. Ir … iš tikrųjų labai šiek tiek, na sakykim įdomiai atrodo, kada už mus blogiau atrodo Estija, Lenkija, Graikija…“

Europarlamentaras B. Ropė pademonstravo skaidrę, kurioje matosi ketverių metų (2013-2016) Eurostato duomenys apie BVP vienam gyventojui apimties indeksai („naudojami skirstant ES struktūrinių fondų paramą. Struktūrinių fondų paramą gali gauti regionai, kurių BVP vienam gyventojui nesiekia 75 proc. ES vidurkio (per trejus metus).

Gal kam nors tai ir sukels euforiškai apgaulingą pasididžiavimo jausmą Lietuvos pasiekimais, tačiau tai neabejotinai tai virs dideliu nusivylimu, kai suprasime, kad tokie statistiniai „laimėjimai“ tikėtina lems ES Komisijos sprendimą juntamai sumažinti finansinė paramą Lietuvai iš Struktūrinių fondų (Sanglaudos fondo ir kitų). Esmė tame, kad Lietuva pasiekusi 75 procentų ribą, pagal ES Komisijos nustatytus kriterijus rizikuoja tapti nebe paramos gavėja, o Didžiajai Britanijai atsiskyrus nuo ES, šis procentas gali net išaugti ir kaip B. Ropė teigė: „Išėmus britų dalį Lietuva viršys 77 procentus, reiškia mes dar geriau gyvenam…“ ir pakomentavo: „ Nes kalba eina, kad tos šalys, kurios virš 75 procentų gali būti kaip britų problemos sakykim prisidedančios (sprendėjos- S.L.patikslinimas )… bet ne visoms šalims prisidedant, tą skausmą perkelti, bet perkelti tiktai į tas jau  vidutinio išsivystymo lygį pasiekusias šalis. Biednų šalių neliesti, o turtingos, kaip donorės irgi nepasiduos, kad iš jų pinigai būtų atimti.“ Į Sanglaudos fondo paramą pretenduoti gali tik tos šalys, kurios per tris pastaruosius metus nepasiekia 75 proc. BVP, tenkančio vienam gyventojui, nuo ES šalių vidurkio.

            B.Ropės samprotavimuose: „Tai mums turbūt sukelia tam tikrus pamąstymus, o kodėl gi tai yra? Tai yra pagal mūsų perkamąją galią, tai reiškia kad arba mūsų perkamosios galio krepšelis suskaičiuotas per daug, nu kaip čia pasakyti, skrupulingai ar nevisiškai, ar kitose šalyse situacija yra truputį kitokia. Tai ką dabar reiškia šitas skaičius? Tai jeigu iš tikrųjų mes eisime toliau nieko nedarydami su šituo skaičium, tai tas 25 proc. mažesnis finansavimas sanglaudai ko gero įvyks, jeigu dar ne didesnis.“ galima įžvelgti net priekaištus Finansų ministerijos specialistams, kurie matydami Lietuvos „pasiekimų“ tendenciją nuo 2010 metų iš esmės nieko nepadarė tam, kad pasielgti bent jau panašiai kaip Estija, Lenkija ir Latvija. Ir vietoje pastangų keisti situaciją į Lietuvos žmonės palankesnę situaciją ir toliau ėjo PVM tarifų didinimo keliu, nedidinant darbo užmokesčio viešajam sektoriui ir t.t.

Beje gana įdomus buvo B. Ropės pastebėjimas, kad „Jeigu mes padidintume išlaidas (atlyginimus) viešajam sektoriui (pas  mus jis vienas pigiausių pagal statistiką), tai mes galbūt galėtume šį procentą susimažinti iki 74 ar net 73 procentų..“.

Iš esmės tai reiškia, kad valstybė turi realius instrumentus ir galimybę koreguoti „išpūstą“ BVP, iš esmės pagerindama Lietuvos žmonių gerbūvį. Bet tada kyla klausimas, kodėl Lietuva to nedaro?!

Dar įdomiau, kai lentelėje matome, kad Lenkijos vyriausybė visai neskuba „išpūsti“ BVP savo gyventojams ir pasinaudoti Lietuvos patirtimi, didinant PVM tarifus pirmo būtinumo (išgyvenimą lemiančiosms) prekėms.

Pavyzdžiui, pagal Europos komisijos oficialius duomenis, kai Lietuvoje mes perkame pirmo būtinumo prekes ir vandenį su jau tame tarpe įskaičiuotu 21 proc. PVM tarifu, tai lenkai pas save tuos pačius produktus perka gerokai pigiau – su 5 proc. ir 8 proc. PVM tarifu [11].

Tai kas turi didesnius šansus išgyventi?

Vietoje to, kad vardan gražių BVP rodiklių, ant savo piliečių užkrauti didesnę mokestinę naštą, Lenkija nenustoja elgtis taip, kaip „atsilikę“, mažiau išsivystę regionai, keturis metus iš eilės turėdama BVP vienam gyventojui mažesnį, nei 70 proc. ES vidurkio.

O gal ten kiti prioritetai?

(Prie šios temos, aš dar sugrįšiu…)