D.Jančaras. Kompensacijų šalis

Veidaknygė

Kuris šiandien eilinis lietuvis nežino, kad valstybėje veikia sistema, padedanti išgyventi skurdžiausiai gyvenantiems asmenims. Ši sistema vadinama kompensacija. Kokių tik nėra šiuo metu kompensacijos rūšių, tai kompensacija vaistams, šildymui, geriamam vandeniui, renovacijos kompensacija, lengvata keliaujantiems keleiviniu transportu, nemokamas maitinimas moksleiviams ar maisto daviniai skurde gyvenantiems asmenims, parama mokyklos prekėms įsigyti, šiuo metu svarstoma ir paramos forma mokėtojams už komunalines ir buitines atliekas ir t.t. Visų kompensacijos formų ir neišvardinsiu ir ne toks šio mano straipsnio tikslas. Tikslas bus paaiškinti, kodėl tos kompensacijos dar ilgai gyvuos ir greičiausiai jų tik daugės, nes tai kažkam yra didžiulis biznis. Tas kažkas yra ne koks mistinis ar menamas asmuo, tai dažniausiai politikai, kurie ir nustato tas kompensacijų rūšis bei formas. Ir tokie politikai niekada nebus suinteresuoti kelti valstybės pragyvenimo lygio, nes nuo to priklauso jų šeimos ratui ar pažįstamiems priklausantys verslai. Tiesa, apie naujai išrinktą Seimą kol kas to negaliu pasakyti, ateitis parodys, ar šie Seimo nariai didins pragyvenimo lygį, ar prikurs naujų kompensacijos rūšių. Grįžkime prie verslų. Kiekvienam verslininkui svarbu, kad jo klientas būtų mokus, o ar rasite mokesnį klientą kaip valstybė? Greičiausiai ne, valstybė anksčiau ar vėliau vis tiek atsiskaitys, todėl kuo daugiau gyventojų naudojasi kompensacijomis, tuo didesnis pelnas farmacininkams, šilumos tiekėjams, bankams išdavusiems kreditus renovacijoms, maisto gaminimo įstaigoms, keleivinio transporto bendrovių savininkams ir kitiems, kurie gauna atsiskaitymus iš valstybės iždo. Daugiausiai tokias įmones valdo turbūt nieko nenustebinsiu, su politikais siejami asmenys. Tai dabar atsakykite patys sau, ar tokiems politikams naudinga kelti eilinių gyventojų pragyvenimo lygį jei pakilus tam lygiui visos šios išvardintos verslo sritys akivaizdžiai prarastų reguliarias įplaukas į savo įmonių sąskaitas? Juk geriau pradėję gyventi lietuviai gali pradėti ir geriau galvoti, jie pasidarys ne tokie priklausomi nuo valstybės malonės, nebus baisu prarasti vienos ar kitos kompensacijos. Išvardintų sričių verslininkams teks pasukti galvas, kaip pritraukti klientus į savo pusę, o tą jie galėtų padaryti tik mažindami kainas ir teikdami geresnes paslaugas. Iki šiol kalbėjau tik apie besinaudojančius kompensacijomis ir jiems išmokas mokančią valstybę, tačiau valstybė tai mokesčių mokėtojai, kurie ir sukuria tą iždą, iš kurio mokamos kompensacijos. Ne gana to, kad šie mokesčių mokėtojai išlaiko visą valstybės aparatą, jiems dar tenka didžiulis krūvis išlaikyti visą kompensuojamųjų „armiją”, kuri dėl savo padėties nėra kalta, nes kitaip būtų nenaudinga mažai grupei asmenų, tampančių valstybę už virvučių. Iš kokios pusės tik nepažiūrėsi į kompensavimo sistemą, ji yra mano galva ydinga, nors atskirais atvejais tikrai reikalinga, tačiau šalyje, kurioje gabių žmonių sparčiai mažėja, sąžiningai kurti patrauklų verslą vis labiau sudėtinga, kompensavimo sistema tampa labai patogi išgyventi ne tik kompensuojamiems, bet ir tiems, kurie teikia paslaugas jiems. Skirtumas tik tame, kad vieni iš šios sistemos išgyvena, o kiti gyvena ir gyvena gerai.

Žodis kompensacija žodynuose aiškinamas kaip atlyginimas už tai, kas prarasta, perleista. Taigi, viskas dviejuose žodžiuose – prarasta ir perleista. Valstybė per kompensacijų sistemą perleidžia pinigus verslininkams-politikams, taip prarasdama galimybes teikti kuo geresnes viešąsias paslaugas.

Donatas Jančaras

meslaisvi.lt