Norvegijoje – pirmasis pasaulyje plaukiojantis tunelis?
Vakarinę Norvegijos dalį sudaro 1190 fiordų. Jie atrodo įspūdingai, tačiau norintiesiems keliauti jūros pakrante sukelia daug nepatogumų. Antai, važiuojant iš Norvegijos pietuose esančio Kristiansiundo į Trondheimą šiaurėje (602 km kelionė užtrunka 21 val.), tenka septynis kartus keltis keltais per fiordus. Todėl Norvegijos viešoji kelių administracija (NVKA) pasiūlė sukurti pirmąjį pasaulyje povandeninį plūduriuojantį tunelį, kuris būtų panardintas Norvegijos jūroje. Jo pastatymas kainuos 25 mlrd. JAV dolerių.
Idėja nėra beprotiška?
Tunelis – vienas iš NVKA sugalvotų variantų, kaip pastatyti pakrantės greitkelį E39. Jeigu projektas būtų įgyvendintas, kelionė iš vieno minėto miesto į kitą laiko požiūriu sutrumpėtų lygiai perpus – iki 10,5 valandos.
Paprasto tilto tarp fiordų pastatyti neišeitų, nes dauguma vandens kelių tam yra per platūs ir per gilūs. Tad norvegai svarsto galimybę sukurti tai, ko pasaulyje dar niekada nebuvo pastatyta – povandeninį plūduriuojantį tunelį. „Tiesą sakant, tai nėra beprotiška idėja“, – tikina NVKA vyresnioji inžinierė Arianna Minoretti.
Teigiama, kad toks tunelis būtų idealus sprendimas, kaip įrengti pravažiavimą per didžiausią Norvegijoje ir antrą pagal dydį pasaulyje fiordą Sognefjordeną – jo vandens gylis yra apie 1 200 m, o plačiausia vieta siekia net 5 kilometrus!
Laikytųsi ant pontonų . Plūduriuojantis povandeninis tunelis būtų sudarytas iš 1 219,2 m lenktų cemento vamzdžių, panardintų į Norvegijos jūrą 30 m gylyje.
Tunelio dalys kirstų fiordų uolienas, o panardinti jas sudarantys vamzdžiai laikytųsi ant vandens paviršiuje esančių pontonų, tarp kurių būtų palikti dideli tarpai laivams praplaukti. Dėl stabilumo pontonai būtų sujungti santvaromis, taip pat kaip sutvirtinimas būtų panaudotos pamatinės uolienos.
Vairuotojai, važiuojantys šiuo povandeniniu statiniu, esą jaustųsi lygiai taip pat, kaip ir būdami bet kokiame kitokiame tunelyje. Toks povandeninis tunelis turėtų gerokai palengvinti pakrantės kaimų vietovėse gyvenančių Norvegijos gyventojų kasdienybę – jų susisiekimo nesutrikdytų net audros. Turint tokią susisiekimo galimybę žmonėms nebereikėtų laukti sraigtasparnio, kad nuvyktų, pavyzdžiui, į ligoninę.
Sujungtų tris technologijas
Kitas svarstomas variantas, kaip sujungti Norvegijos regionus, yra pastatyti kabantį arba plūduriuojantį tiltą virš vandens. Vis dėlto toks tiltas gali trukdyti karinių pajėgų laivams, kurie kartais treniruojasi šiuose vandenyse, ir gadinti didingą fiordų peizažą. O statyti standartinį tunelį esą nebūtų praktiška.
Plūduriuojančio tunelio statybos, pasak inžinierių, nebūtų brangesnės už tradicines alternatyvas. Teigiama, kad pastatyti tokį plūduriuojantį tunelį nebūtų taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
„Ši norvegų idėja yra viena pereinamų technologijų tarp to, kas buvo įgyvendinta jau anksčiau“, – mano Duke’o universiteto (JAV) civilinis inžinierius Henry Petroskis, kurio specializacija – tiltų inžinerija. Ši struktūra sujungtų betono tunelių, pontono tiltų ir plūduriuojančių naftos platformų technologijas.
Liko spręstinų klausimų
Vis dėlto tokio tunelio statybos kelia rimtų klausimų. Visų pirma reikia išspręsti geologinius klausimus – nuodugniai ištyrinėti fiordų dugną. Taip pat svarbu išsiaiškinti, ar pamatinės uolienos sugebės išlaikyti saitus, kuriais bus pritvirtintas tunelis automobiliams važiuoti.
Kyla abejonių ir dėl konstrukcijos. Norvegijos inžinieriams teks apskaičiuoti, kokį vėją ir bangavimą povandeninė plūduriuojanti struktūra pajėgs atlaikyti, taip pat – kaip tunelį gali paveikti skirtingos srovės.
Inžinieriams teks atsakyti ir į klausimą, kokia bus giliai po vandeniu esančio statinio priežiūra, be to, kaip išsaugoti jo konstrukcinį vientisumą, jeigu į tunelį, kol juo važiuoja automobiliai, netyčia atsitrenktų, pavyzdžiui, povandeninis laivas.
Jau numatyta, kaip būtų galima išsaugoti tunelį nesugriuvusį, jeigu jis prarastų bent vieną laikantį pontoną. Blogiausiu atveju automobilių vairuotojai galėtų pasinaudoti jungiamosiomis santvaromis, kad patektų iš vieno vamzdžio į kitą.
Kiti variantai – ne mažiau įspūdingi
Svarstomi ir kiti variantai, kaip nutiesti patogų kelią tarp Kristiansiundo ir Trondheimo. Vienas jų – sujungti povandeninį tunelį su tiltu. Toks sprendimas primintų vieną ilgiausių pasaulyje vantinių tiltų per Zundo (Eresundo) sąsiaurį, jungiantį Danijos sostinę Kopenhagą su Švedijos pietuose esančia Malme.
NVKA taip pat svarsto galimybę sukurti 3 700 m ilgio pakabinamąjį tiltą, kuris būtų net tris kartus ilgesnis už San Fransisko Aukso vartų tiltą ir dukart ilgesnis už dabartinį ilgiausią pasaulyje tiltą. Šio tilto poliai būtų 450 m aukščio, t. y. 150 m aukštesni už Eifelio bokštą.
Tokio tilto statybos – vienas iš siūlomų sprendimų, kaip būtų galima sujungti Laviko ir Oppedalio miestus. Pernai tarp šių miestų pradėjo kursuoti pirmasis elektra varomas keltas, kuris vienam maršrutui sunaudoja apie 150 kWh elektros energijos – tiek pat, kiek maždaug per tris dienas suvartoja vienas namų ūkis Norvegijoje.
Kaip palengvinti susisiekimą tarp fiordų – statyti kokį nors įspūdingą inžinerinį statinį ar kliautis senoviniu būdu, t. y. jūra kursuojančiais keltais, teks nuspręsti Norvegijos politikams. Kol kas vienas dalykas aiškus – norvegų negąsdina galimybė važiuoti tuneliu po vandeniu.
„Norvegai jau gana pripratę prie povandeninių tunelių“, – sako kelio E39 projektų vadovė Kjersti Kvalheim Dunham. Juk šioje šalyje jau yra 1 150 tunelių, iš kurių 35 – po vandeniu.
meslaisvi.lt