Kritikos kaina – „išmesti“ iš partijos

Kaip bebūtų keista, bet gruodžio 5 dienos pirmadienio vakare LSDP Radviliškio skyriaus tarybos dauguma minimalia persvara iš partijos nusprendė pašalinti aktyviausius savo partiečius – Radviliškio rajono savivaldybės Tarybos narį E. Martynkiną ir V. Budvytienę. Tokį drastišką sprendimą tarybos nariai priėmė gavę skyriaus Etikos komisijos siūlymą juos šalinti iš partijos. Oficialūs jiems pateikti kaltinimai: sąmoninga destrukcija ir partijos įvaizdžio menkinimas, nesiskaitymas su skyriaus pirmininko autoritetu ir nuomone. Taip įvardijama kritika „neveiksnaus“ arba tik siaurais interesais besivadovaujančio skyriaus pirmininko atžvilgiu. Be jokių įrodymų, tiesiog stalinistiniu „troikos“ būdu, pritaikomi tinkami straipsniai ir žmogus kaltas be teisės gintis ir apsiginti. Gerai, kad tai dar nesibaigė sušaudymu NKVD kalėjimo kieme.

Tačiau tai tik netrumpos istorijos kulminacija. Nesigilinant į jų vidines skyriaus smulkmenas, bet niekam ne paslaptis, kad su E. Martynkino atėjimu darbas suaktyvėjo – renginiai organizuojami, išvykos rengtos, organizuoti susitikimai su kitų savivaldybių politikais ir taip toliau.

Akivaizdu, kad tai nepatiko A. Čepononio „kišenėje“ sėdinčiam K. Auguliui, kurio supratimas apie partijos narių subordinaciją yra liaudyje vadinamas keliaklupsčiavimu. Kai kuriems senbuviams taip pat nepatiko tokia ambicingo jauno politiko aktyvi veikla, nes reikėjo ir jiems patiems „pasiraitoti rankoves“. Spręsti nepatogaus partiečio klausimą atsirado proga, kai socialdemokratų kandidato pralaimėjimas Seimo rinkimuose jau pirmajame rinkimų ture iškėlė dilemą, kurį kandidatą palaikys socialdemokratai? Paspartėjusios įvykių eigos katalizatoriumi tapo aplinkybė, kai vicemeras K. Augulis, neturėdamas skyriaus Tarybos daugumos pritarimo, viso skyriaus vardu viešai parėmė „konservatorių“ iškeltą kandidatą V. Juozapaitį, triuškinančiai pralaimėjusį antrajam rinkimų ture.

Neapsikentę dėl tokio skyriaus pirmininko K. Augulio savivaliavimo, partijos skyriaus interesų neatstovavimo, jau pašalinti iš partijos E. Martynkinas ir V. Budvytienė, remiami ir kitų socialdemokratų, inicijavo neeilinį Tarybos susirinkimą, per kurį bandyta nušalinti K. Augulį nuo skyriaus pirmininko posto. Tačiau gelbėti tėvo „kailio“ iš Vilniaus atvyko jo sūnus Donatas. Ryšiai savo padaro, ir K. Augulis, pasižadėjęs skyriuje, kad nebekels savo kandidatūros kituose skyriaus pirmininko rinkimuose, išsigelbėja tik vieno balso persvara. Keista, kad pats partijos skyrius neanalizuoja padarytų klaidų rinkimų metu, neieško priežasčių, kodėl pralaimėjo jų keliamas kandidatas, nesusivokia, ką jie atstovauja, koks jų elektoratas, bet tai tampa visiškai nesvarbu, nes kerštas už „mestą pirštinę“ yra daug saldesnis, ypač kai pasiteisina. Laikui bėgant, spaudimas šeimos nariams per darbovietes neabejotinai bus daromas, tačiau reikia viešo „spektaklio“, kurio metu demonstruojama galia, sukuriama iliuzija dėl tariamo nesaugumo ir parodoma, kas lauktų bet kuriam kitam kritikuojančiajam. Elgsiesi nesilaikydamas nerašytų taisyklių, būsi „išmestas“ iš partijos. Susidėsi su „raupsuotuoju“, pats būsi save laikančiojo elito akyse „raupsuotuoju“ ir su tavimi elgsis, kaip su „raupsuotuoju“.

Visiškai laisvoje savo mąstymu visuomenėje dalyvavimas politinėje partijoje paremtas bendromis idėjomis ir pažiūromis, bendra pasaulėžiūra į tam tikrus politinius dalykus bei procesus. Tačiau kai politinės partijos tampa „darbdaviais“ arba tam tikrais garantais užsitikrinti socialinę gerovę visuomenėje, politinių perbėgėlių „užuovėja“, narystės partijoje praradimas tarsi VIP statuso netekimas ir jau savaime gresia nemažais nemalonumais, komforto zonos sumažėjimu ar net jos visišku išnykimu. Tikėkimės, kad nepelnytai tapę susidorojimo „aukomis“, E. Martynkinas ir V. Budvytienė sugebės atrasti savyje jėgų apginti save ir toliau dirbs rajono labui.

Tarybos narių A. Venskaus ir V. Janulaitienės nuomone, šis jų bendrapartiečių pašalinimas pernelyg drastiškas ir labai skubotas, bei neįvertinus, kokias tai gali turėti neigiamas pasekmes tolesniam susiskaldžiusio į dvi dalis socialdemokratų skyriaus darbui. Tuo labiau, kai yra svarstytinų rimtesnių klausimų, kaip K. Augulio tarnybinio transporto naudojimasis jo atostogų metu, kai puikuodamasis savo sūnaus Donato vestuvių svečiams juos vežioja savivaldybei priklausančiu automobiliu su savivaldybės vairuotoju, ir tokie vicemero veiksmai daro beveik nepataisomą žalą ne tik viso skyriaus partiečių, bet ir visam LSDP prestižui. Gaila, bet K. Augulis ir E. Ivanauskytė, „aklai patarnaujantys“ vietiniams konservatoriams ir balsavę už pašalinimą, komentarams nebuvo pasiekiami.

Visoje šitoje istorijoje didysis laimėtojas yra A. Čepononio valdomas TS – LKD skyrius, kuriame partinė drausmė ir vidinis paklusnumas, besąlygiškas įsakymų vykdymas tikriausiai prilygtų nacių SS legionams.