Kam iš tikrųjų reikalinga Trišalė taryba Radviliškio rajone?

Paskutinę vasaros dieną Radviliškio rajono savivaldybės mažojoje salėje vyko Radviliškio rajono savivaldybės trišalės tarybos posėdis. Iš karto perspėju, kad šios tarybos nereikėtų supainioti su aukščiausiu rajono valdžios organu, kurį sudaro 25 savivaldybės Tarybos nariai. Posėdžio darbotvarkė, ir ypač du jos pirmi klausimai, iš karto suintrigavo, nes tikrai buvo verti atskiro mokslinio darbo tyrimo. Po kelis atstovus atstovavo savivaldą, darbdavių ir profesinių sąjungų organizacijas.

Į pilnutėlę mažąją savivaldybės salę prigūžėjo tiek daug tarybos narių ir kviestinių svečių, o esant dar ir keliems žiniasklaidos atstovams, tarybai vadovaujanti pirmininkė L. Skriptienė turėjo pagalvoti, ar nereikėjo posėdžio organizuoti didžiojoje salėje. Juk būdama profesinių sąjungų atstovė, tikrai turėtų žinoti apie netinkamas darbo sąlygas. Mažėjant deguonies kiekiui įkvėptame ore, žmonių smegenys nebegaudamos įprasto deguonies kiekio nebegali blaiviai mąstyti. Ant posėdžio stalo esantys darbotvarkės klausimai reikalavo rimtų diskusijų. Tačiau posėdis vis tik vyko ten, kur ir planuota, nors pirmininkaujančiajai buvo žinoma, kad kviestinių svečių iš savivaldybės administracijos, valstybinių ir kitų įstaigų bus ne mažiau kaip dar keli atstovai.

Posėdis prasidėjo nuo pirmojo klausimo apie alkoholio įtaką ir alaus barų daromą žalą svarstymo. Tarybos pirmininkės L. Skriptienės nuomone, alkoholio vartojimo problema rajone labai rimta ir reikia imtis neatidėliotinų priemonių jai spręsti. Kad būtų įtikinamiau, savo iniciatyva pasikvietė valstybinės ir savivaldybių institucijų atstovus, atsakingus už maisto kokybę ir jo tikrinimą bei gyventojų sveikatinimą, ir kitus atstovus.

Visuomenės sveikatos centro specialistė I. Vileikytė demonstruodama įvairius grafikus ir lentelės pristatė tiesioginį ryšį tarp alkoholio vartojimo bei padaromos žalos visuomenėje per sveikatos sistemos patirtas išlaidas gydymui, per padarytus nusikaltimus ir net žmonių gyvybių praradimus. Tačiau pasidžiaugė, kad Radviliškio rajonas niekuo labai neišsiskiria iš bendro Lietuvos vidurkio. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Radviliškio skyriaus specialistė D. Matijošaitienė, apibūdino esamą situaciją rajono alaus baruose kaip pagerėjusią, o jai antrindamas šios tarnybos Radviliškio skyriaus viršininkas A. Trilikauskas, kad tarnyba gali veikti tik jos nustatytos kompetencijos ribose. Todėl kažkokių specialių „pageidavimų“ ar iš Tarybos narių, ar iš savivaldybės atstovų tarnybos specialistai negalintys įvykdyti. Nes vieno subjekto tikrinimas dažnesniu intervalu nei kitų gali būti interpretuojamas kaip „sąskaitų suvedinėjimas kitų rankomis” ar net piktnaudžiavimas tarnyba.

Akivaizdų nepasitenkinimą tik vienu konkrečiu alaus baru, esančiu Radviliškio miesto Laisvės prospekte, išreiškė profesines sąjungas atstovaujanti tarybos narė G. Margaitienė. Jos pasipiktinimas buvo nukreiptas į tai, kad šis baras yra šalia laidojimo namų. Ar ji tikrai nežinojo, kad tas baras, kaip ir kiti esantys mieste ir rajone, ne vakar ten išdygo? Juk baro savininkas tai ne Aladinas, kuriam patrynus lempą, išlindęs džinas perkelia rūmus kur tik nori lempos savininkas. Be to, alaus baras turi turėti ne vieną leidimą, tame tarpe ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos išduotą licenciją prekiauti alkoholiu. Kodėl šio baro lankytojų socialinė padėtis ir paties baro 10 metrų spinduliu sklindantis nemalonus kvapas, jos įvardintą kaip smarvę, taip turėtų rūpėti beveik 20 narių ir kviestinių svečių susirinkimui ir tam sugaišti beveik visą valandą? Nejaugi kiti barai kvepia labiau, ir kaip baro nemalonaus kvapo ar geografinės vietos problemos koreliuotų su gyventojų pasitenkinimu ar nepasitenkinimu rajono lygiu bei alkoholio problemos sprendimais? Nors nemalonus kvapas tikrai yra subjektyvus dalykas, bet ar tikrai išsprendus nemalonaus kvapo, arba G. Margaitienės žodžiais šnekant, smarvės, problemą, išsispręstų ir barus lankančiųjų socialinės problemos? Nemanau, kad tai atsitiktų, net jei barų savininkai nuspręstų investuoti papildomai ir kiekvieną išeinantįjį iš baro apipurkštų gaivaus oro balionėliu. O dėl alaus baruose teikiamo alaus stiprumo, ar kaip pati įvardino, „drato“, pasiūlymas visai nelogiškas. Nebent G. Margaitienė nežino, kad egzistuoja toks ekonomikos dėsnis, kad esant paklausai, bus ir pasiūla? Bet tokios terminologijos vartojimas tokio lygio susirinkime galėjo daugiau priminti paties prasčiausio alaus baro aplinką ir jos nuolatinių lankytojų diskusijas, o ne rajono lygio problemas sprendžiančią komandą. Nieko nežinančiajam susidarytų įspūdis, kad proteguojamas kitas alaus baras, nes aname nebepatinka. Bet Tarybos nariai, susirinkę svarstyti šio posėdžio darbotvarkės klausimų, tai ne prasto alaus baro lankytojams prilygstantys asmenys.

Tarybos narys, atstovaujantis verslą ir vieno baro savininkas, G. Lipnevičius nebuvo toks kategoriškas dėl vienašališkos alaus barų įtakos šiai aktualiai problemai. Suprantama, verslininko noras atstovauti tik savo interesus, bet jo pateiktą informaciją dėl 95 % įsigyjamo alkoholio prekybos centruose ir tik 5 % alaus baruose, puolė sumenkinti posėdžiui pirmininkaujanti L. Skriptienė nukreipdama narių dėmesį, kad Taryba susirinko aptarti alaus barų, o ne prekybos centrų veiklos. Nors ir kiti verslo atstovai buvo linkę palaikyti savo kolegą bei jam iš dalies net pritarė Radviliškio rajono greitosios medicinos pagalbos centro direktorė I. Palionienė sakydama, kad egzistuoja ne tik priklausomybė prastų alkoholinių gėrimų, bet ir tikrai nuo brangių bei kokybiškų.

Kad girtuokliaujama ne tik baruose, bet ir kitur, tikrai niekam ne paslaptis. Tačiau šiame posėdyje kažkodėl nebuvo aiškinamasi, kodėl Aušros aikštėje renkasi ta pati publika, kuri didžiąja dalimi ir yra tų prastų alaus barų lankytojai. Vieno nedidelio verslo atstovė akivaizdžiai yra pasipiktinusi „geradario“ Radviliškio rajono mero A. Čepononio dalinamomis išmaldomis netoli jos verslo, nes irgi skundžiasi „vargšų“ iš toli apie save pranešančių kvapais. Net ir socialinėje medijoje pasirodo informacija apie tokius „geradariškus“ darbus. Vieną kartą gavę išmaldą, tie asmenys „tiko“ kaip šakalai grobio, kada išeis meras iš savivaldybės pastato. Gavę tuos kelis eurus, jie ir skuba į Aušros aikštės prieigose veikiančią parduotuvę ar alaus barą išgerti už „geradario“ sveikatą. Matosi, kad nelabai padėjo, nes „geradaris“ kol kas gydosi nuo ištikto mikro insulto padarinių. Tikrai gaila, bet toks „geradario“ trumparegiškumas nėra įžiūrimas trišalės tarybos narių, nors savivaldybės Taryboje ir jos komitetuose A. Januševiečienė iškėlė šią problemą ir rajono policijos viršininkui.

Priėjus prie problemos sprendimų pasiūlymų, to paties kai kuriems Tarybos nariams labai neįtikusio alaus baro savininko G. Lipnevičiaus pasiūlymas dėl darbo laiko sutrumpinimo, per kurį galima įsigyti alkoholinius gėrimus, buvo palaikomas vieningai tik iš darbdavių pusės ir kai kurių profesinių sąjungų atstovų. Geležinkeliečių profsąjungą atstovaujantis paminėjo, kad ankstyvas alaus barų darbo laikas tikrai pridaro problemų silpnos valios mėgstantiems vartoti alkoholį bet kuriuo paros metu, tačiau vien tik toks darbo laiko trumpinimas neišspręs problemos iš esmės.

Visiškai nesuprantama, kodėl savivaldos atstovai sėdėjo kaip vandens į burną prisisėmę ir diskusijoje beveik nedalyvavo. Juk jie per Tarybos sprendimų priėmimą gali tiesiogiai sugriežtinti Radviliškio rajone prekiaujančiųjų alkoholiu licencijų taisykles. Bandydamas demonstruoti savo šmaikštumą, Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas K. Augulis tiesiog pademonstravo savo eilinį neišmanymą. Nors jis siūlė aktyviems visuomenininkams filmuoti, fotografuoti ir kitaip viešinti alaus barų lankytojus dėl jų keliamų problemų, jis pamiršo, kad skirtingai nuo politikų, alaus barų klientai gali būti ir nevieši asmenys, tad prieš tai darant reikia gauti jų leidimą. Prieš bandant pademonstruoti savo žinias platesnei auditorijai, vicemerui K. Auguliui reikėtų pagalvoti. Kitu atveju pasirodys ne tik kaip pajacas, bet ir kaip prasto baro nuolatinis lankytojas. Tad jo pasiūlymui problemą spręsti ją viešinant galėjo siūlyti ne rajono lygmens visuomenininkus, o iškviesti tokias temas mėgstančias gvildenti „TV Pagalbą“ ar „24 valandos“, tai būtų pridėję jam ir kitų nuolatinių baro lankytojų plojimų ir palaikymo šūksnių, o gal ir pats papultų į nacionalinę televiziją. Kitas jo paklausimas atrodė daugiau nei keistas, nes klausti maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų, ar jie turi teisę tikrinti maisto ir gėrimų kokybę nuskambėjo kaip klausimas tikrinant šių specialistų kompetenciją. Juk kiekvienam aišku, kad jie turi teisę tai daryti, bet jie daro ne todėl, kad to nori vicemeras K. Augulis, o kai tai reikia daryti. Jei K. Augulis kaip alaus baro lankytojas, nepatenkintas pateikiamu produktu, jis pats savo iniciatyva gali kreiptis į tarnybą ar net ištirti jį privačiai.

Antrasis darbotvarkės klausimas taipogi buvo pakankamai rimtas. Ypač po tokių žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių, kad ES struktūrinės paramos lėšos nepagerino Radviliškio rajono gyventojų kokybės, nors ir daugiabučių namų modernizacija, ir vandentvarkos bei šiluminių trasų tiesimas, kelių tvarkymas, kaimo bendruomenių pastatų ir teritorijų rekonstrukcijos didžiąja dalimi buvo finansuoti iš tų lėšų. Todėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir turto valdymo skyriaus vedėjo G. Pilypo sausas esamų projektų pristatymas nesukėlė tiek diskusijų, kiek pirmasis klausimas. Šio specialisto nuomonė, Radviliškio rajonui nepasisekė, nes jis nėra nei tikslinėse teritorijoje, nei probleminis. Gaila, bet tai nuskambėjo kaip prieš pusė metų 15 min. tinklaraštyje išspausdinto A. Čepononio straipsnio apie Radviliškio rajoną. Tarsi visa tai net nepriklauso nuo rajono politikų, bet išimtinai tik nuo centrinės valdžios pasirinktų tikslų ir prioritetų, arba „malonės“. Todėl šio klausimo „neaktualumas“ Tarybos pirmininkei L. Skriptienei akivaizdžiai atsispindėjo svarstymui skirto laiko trukmei, t. y. nepilnam pusvalandžiui. Lyginame su vieno baro 10 metrų skleidžiamo nemalonaus kvapo problema, tai gaunasi, kad ES remiami projektai ir jų panaudojimas bei efektyvumas mažiau įdomūs šiai trišalei tarybai. O ir į pateiktus klausimus, šis valdininkas nebuvo linkęs atsakyti. Tiesiog, kaip jau dažnam interesantui įprasta valdininkų kabinetuose girdėti: „aš nieko nežinau, eikite į kitą kabinetą, ten rasite jus dominančią informaciją“. Šio straipsnio autoriui nepatingėjus nueiti iki nurodyto kabineto, pasirodo, kad net Statybų skyriaus vedėjui G. Vičui dar neturint visos informacijos, jis žino kur kas daugiau nei Investicijų skyriaus vedėjas. Kol kas nesiveliant į peripetijas, taip ir nebuvo tiesiogiai patvirtinta, kad vieno medžio išrovimas Aušros aikštėje būtų 600 eurų vertės. Bet kyla klausimas, kam reikėjo pasikviesti specialistą, kuris net nepasiruošė posėdžiui, o tik perskaitė tą patį, ką jis padarė per savivaldybės Tarybos posėdį rugpjūčio 25 dieną? Ar tai tiesiog paties specialisto nekompetencijos demonstravimas, ar nenoras atskleisti „paslapčių“, ar tik „paslėptas“ gudrus tarybos pirmininkės L. Skriptienės bandymas šiuos posėdžius paversti „Užsakovo“ oponentų triuškinimo auditorija?

Trečiasis klausimas dėl rajono švietimų įstaigų pasiruošimo nebuvo tinkamas laiko atžvilgiu. Posėdis buvo numatytas 14.00 valandą, užsitęsė beveik dvi valandas, o pagal paskelbtą tvarką, kaip visada, rugsėjo 1-oji buvo numatyta kaip naujų mokslo metų pradžia. Todėl net ir esant kokioms nors rimtoms bei spręstinoms problemoms, net tarybos rekomendaciniai pasiūlymai būtų niekiniai, nes jau nieko laiku nebeišspręstų. Nors svarbiausi iššūkiai ir toliau lieka dėl vidinės ir išorinės emigracijos mažėjantis mokinių skaičius, tačiau pasirodo, kad vis daugiau Radviliškio miesto gyventojų renkasi Šiauliuose esančias mokyklas. Įvardinta priežastis – prastėjantys mokymosi rezultatai, verčia rimtai susirūpinti. Bet Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos G. Juodeikienės pozicija tuo klausimu nebuvo aiški. Jos nuomone, juk ir į Radviliškio rajone esančias mokyklas mokytis atvažiuoja iš kitų rajonų. Todėl problemos ji nematanti. Bet juk yra skirtumas tarp geografinio atstumo, tėvų darbovietės ir mokymosi kokybės. Jei šiai dienai nebus daromos išvados ne tik šitoje trišalėje taryboje, bet ir aukščiausiu savivaldos lygiu, tai prie emigracijos keliamų problemų prisidės dar ir žemas mokymosi lygis rajono mokyklose.

Nors viena iš trišalės tarybos funkcijų numatyta informuoti ir visuomenę, tačiau visa žiniasklaida buvo išprašyta posėdžiui einant į pabaigą, todėl galima būti tik spėti, kokie buvo kiti klausimai. Pačios tarybos pirmininkės L. Skriptienės pozicija labai neaiški. Apkaltinusi sąsajomis su vienu iš narių, liepia kreiptis į jį dėl informacijos, bet nesilaikydama tarybos nuostatų nepaviešina tarybos posėdžių protokolų. Gal ji labai užimtas žmogus, juk tiek pareigų eina: ir profsąjungas atstovauja, ir trišalė taryba, be to, ir Radviliškio miesto veiklos grupei vadovauja. Žvelgiant, kaip ji pasiruošė posėdžiui, akivaizdžiai ji parodo, kieno statytinis ji yra ir kas jai vadovauja. Papildomai galima pridurti, kad pasiteiravus jos posėdžių stenogramos, praėjus daugiau kaip savaitei laiko nuo įvykusio posėdžio, dar nebuvo galima gauti protokolo. Tik laikas parodys, ar ji sugebės toliau dirbti visų rajono žmonių labui, o ne tik vykdyti „užsakymus“ parodijuojant trišalės tarybos veiklą.