Irakiečio kelionė į Lietuvą kainavo 12 tūkst. dolerių ir daug smūgių į galvą

Tairo kelionė į Švediją baigėsi Lietuvos statybose

Kol viešojoje erdvėje diskutuojama apie pabėgėlių kvotas, kiek Lietuva turėtų priimti nuo karo bėgančių žmonių, pastarieji jau seniai čia atvažiuoja ir nebūtinai vejami karinio konflikto jų šalyje. Tiesa tokią kelionę į Lietuvą, kokią patyrė irakietis Tairas galimą pačią priskirti karo stoviui.

Prieš trylika metų 25-ių metų Tairas iš Irako nusprendė vykti pas dėdę, jau daug metų gyvenantį Švedijoje ir vystantį ten savo verslą. Tairo tėvas surinko sūnui tris tūkstančius dolerių ir sumokėjo tiems, kurie pažadėjo jauną vyrą nugabenti į Europą.  Kelionės organizatoriai buvo Jordanijos piliečiai. Kad kelionė nelegali Tairas žinojo, tačiau kad jis paklius į tarptautinės mafijos, kuri visiškai nesiskaito su panašiais į jį rankas tikrai nesitikėjo.

Kokiu maršrutu Tairą gabeno nelegalaus verslo atstovai, vyras nežino, tačiau dalį kelionės jis su kitais bendrakeleiviais praleido jūriniame konteineryje, o kitą dalį lėktuve. Keitėsi ne tik transporto rūšys, bet ir patys palydovai, kuriems vis reikėjo primokėti pinigų. Irakietis pasakojo, kad iš jordaniečių jį perėmė rusiškai kalbantys vyrai, kurie vėliau  jį perdavė dar kitiems asmenims, kurių kalbos Tairas nesuprato. Su pastaraisiais jis ir atsidūrė privačiame name, kuriame jis su kitais keliauninkais buvo užrakintas kambaryje be langų. Jam angliškai paaiškino, kad jis jau Švedijoje, tačiau kad galėtų nevaržomas pradėti joje gyventi jis turi sumokėti tris tūkstančius dolerių. Iki šiol Tairas įvairiems jį gabenusiems asmenims buvo sumokėjęs jau 9 tūkst. dolerių ir šį kartą nusprendė nemokėti. Ne todėl kad nenorėjo, todėl kad neturėjo. Kartas nuo karto į kambarį įeidavęs vyras su kauke siūlydavo Tairui telefoną ir sakė, kad jis gali skambinti  tėvui į Iraką ir prašyti jo, kad tas atsiųstu pinigų per Western Union sistemą, kurios pagalba kalinantieji vyrą pasiims pinigus pašte. Kad tai bus Lietuvos paštas Tairas dar ilgai nežinos. Prašyti tėvo pinigų Tairui  buvo nepatogu, juolab kad tą jis kelionės metu jau ne kartą darė ir žinojo, kad jo giminaičiams Irake tai didžiulė našta. Tairas manė, kad kalinantiesiems jis pabos ir jie jį paleis šiaip. Tačiau nepaleido ir maža to, badu marino. Vieno apsilankymo metu nelegalių keliauninkų kambaryje metu pinigų kaulytojui teko patirti Tairo rūstybę. Neapsikentęs bado irakietis griebė kaukėtąjį už gerklės ir prirėmė jį prie sienos. „Norėjau tik vieno, maisto, to jo ir prašiau „- pasakojo Tairas. Gavęs teigiamą priremtojo atsakymą dėl maisto, Tairas jį paleido. Po kažkiek laiko pasakoja Tairas į mūsų kambarį įėjo trys vyrai su kaukėmis, vienas segėjo dėtuvę su ginklu, o kiti du rankose laikė beisbolo lazdas. Jomis ir pradėjo mušti įrakietį. „Davė visur, nežiūrėjo. Kambaryje tarp mūsų buvo viena moteris, ji garsiai šaukė, tačiau niekam tas nerūpėjo, mane talžė kaip kamuolį”- kalbėjo Tairas. Po pasibaigusios egzekucijos Tairo galvoje ir kūne nebuvo sveikos vietos. Supratęs kad jo be pinigų iš čia neišleis, jis sutiko skambinti savo tėvui į Iraką ir prašyti jo dar pinigų. Tėvas atsiuntė. Kaukėti vyrai atsiėmę siuntą Tairui pasakė, kad jis dabar laisvas ir gali važiuoti kur nori, išleidę iš paslaptingo namo vyrai jam parodė automobilį, kuris pasak jų yra taksi. Įšokęs į miško keliuke stovintį tariamą taksi, Tairas pamatė kad už vairo sėdi vairuotojas užsimovęs peruką , užsidėjęs kepurę bei prisitvirtinęs ūsus. Tačiau  tai jau Tairo negąsdino, jis tiesiog pasakė Švedijos miesto į kurį planavo vykti pavadinimą. Automobilis pajudėjo, išvažiavęs iš miško jis atsidūrė žvyrkelyje, kuriuo pavažiavęs šiek tiek kilometrų sustojo. Tada „taksi” vairuotojas paaiškino irakiečiui, kad čia atvažiuos kitas taksi ir nuveš jį kur reikia. Jokio kito automobilio Tairas nesulaukė, todėl patraukė nežinoma kryptimi pėsčiomis. Kiek ėjo, Tairas neatsimena, bet tikrai ne vieną kilometrą kol priėjo asfaltuotą kelią. Čia vyras susistabdė krovininį automobilį, kuris jį atvežė iki miesto. Tas miestas buvo Kaunas. Tačiau to Tairas dar nežinojo, jis vis dar manė kad yra Švedijoje. Po daugelio nesusipratimų vyras susirado policiją, kurioje jam buvo paaiškinta, kad čia Lietuva. Apie tokią šalį Tairas nieko anksčiau  nežinojo. Pralaikę dvi paras policijos areštinėje vėliau pareigūnai Tairą nuvežė į Ruklą, pabėgėlių priėmimo centrą. Po kažkiek laiko Tairas gavo leidimą gyventi Lietuvoje, o išsvajotąją Švediją ir darbą dėdės verslo struktūroje teko pamiršti, nes kelionė iki Lietuvos atėmė per daug finansinių ir psichologinių išteklių. Nuo pat pirmų gyvenimo Lietuvoje dienų Tairas dirba statybose, pagalbiniu darbininku. Paklaustas ar nepasiilgo tėvynės, Tairas susigraudino ir atsakė, kad dažnai vakare pagalvojus apie Iraką, jam skruostu nurieda ašara.

kalbino D.Jančaras

meslaisvi.lt