Apie visuomenės depolitizavimą

 

Šį tekstą parašė žmogus be visuomenės statuso. Jis yra vienas iš Lietuvos piliečių aktyviai dalyvaujantis judėjime „Gyvenimas per brangus”. Šio jauno žmogaus mintys turėtų daugelį priversti susimąstyti, kokioje mes sistemoje gyvename.  Gero skaitymo.

Vienas iš mūsų, trečiadienį su palapinėmis įėjimą į vyriausybę užėmusių žmonių pasiekimas, tai, kad galiausiai privertėme valdžios atstovus atkreipti dėmesį ir mums atsakyti. Butkevičiaus ir Graužinienės atsakas buvo tikras, viešųjų ryšių komandos neapgalvotas – šie studentai yra durniai, jie nieko neskaitė, JIE NIEKO NEIŠMANO. Nekalbėsiu apie socialdemokratų viešųjų ryšių problemas, kurių jie turi daugiau nei kitos partijos. Šis atsakymas yra puikus būtent tuom, kad jame nėra viešųjų ryšių žaidimo, kuriuo bandoma slopinti pasipriešinimą vaidinant demokratišką diskusiją (pvz. “puikus pilietiškas jaunimas, mūsų nuomonės gal ir nesutampa bet mes tikrai diskutuosime ir atkreipsime dėmesį). Premjero atsakas simbolizuoja bendrą visuomenės depolitizavimą, kuriuo jinai yra atskiriama nuo įsitraukimo į politiką. Apie tai truputį plačiau čia noriu pakomentuot.

Per paskutinius metus Lietuvoje buvo priimti du politiniai sprendimai, kurie įtakoja labai didelę dalį visuomenės – šauktinių gražinimas ir Naujas Darbo Kodeksas. Šalia to, patyliukais buvo priimami ir kiti įstatymai dėl saugumo. Jeigu apie naują Darbo kodeksą rodos vyko tam tikra diskusija medijose, tai dėl šauktinių gražinimo to visiškai nebuvo. Vis dėlto, abu sprendimai priimti taip, kaip valdžios atstovai norėjo – šauktiniai gražinti ir apie tai jau niekas per daug nekalba, naujas Darbo kodeksas priimtas dar labiau liberalizuotas, negu buvo suderintas su profesinėmis sąjungomis trišalėje taryboje. Esu ir prieš šauktinių gražinimą, ir prieš naują darbo kodeksą, bet čia kalbėsiu apie bendrą kontekstą, kuriame jie yra įgyvendinami.

Kad valdžia galėtų elgtis, taip, kaip Lietuvoje ji elgiasi, t.y, žmones laikyti tik administruojama mase, kuri kartą per ketverius metus išrenka savo valdybą, bet daugiau neturi jokių galių įsitraukti į sprendimus – reikia atskirti politiką nuo gyvenimo, t.y. depolitizuoti visuomenę. Politika vyksta tik valdžioje, o žmonių patiriamos kasdienės problemos yra jų pačių individualios problemos iki kol valdžia nepripažins, kad tai yra politinės problemos ir nesiims jų spręsti.

Apie politiką gali kalbėti visi, bet tik tų žmonių, kurie turi aukštus statusus nuomonės, yra svarbios. Bankų ekonomistai, firmų vadovai, investicinių agentūrų direktoriai, partijų atstovai, užsienio finansinių įstaigų atstovai ir t.t. yra žmonės su aukštais statusais šioje sistemoje. Kad įgauti aukštą statusą, jūs turite pritarti sistemai. Panašiai kaip ir komunistų partijoje sovietmečiu, aukštas statusas nėra įgyjamas meritokratišai (nešališkai pagal žinias ir sugebėjimus) bet lojalumu ir sugebėjimu pritapti (kas reikalauja tam tikro kūrybiškumo) – ne partijai, bet neoliberaliai ideologijai. Todėl visos politinės diskusijos tarp valdininkų, tarp įvairiausių statusų, yra suvaidintos. Politinė diskusija turėtų būti tarp nesutariančių pusių. Šiuo atveju, nesutarimo dažniausiai nebūna arba jis yra suvaidintas.

Jeigu žmogus be statuso įsitraukia į politiką, valdžia pirmiausia bando ne gilintis į argumentus, bet atpažinti jo/jos (ne) statusą. Jeigu tai bus paprastas darbuotojas, studentas ar bedarbis, tai du variantai yra galimi: nuomonė palaikys valdžios poziciją ir tai bus “demokratijos” patvirtinimas; nuomonė kritikuos valdžią, bet į ją niekas nekreips dėmesio.

Visuomenės depolitizavimas, politikos ir sprendimų sukoncentravimas į galios institucijas vyksta keliais sluoksniais. Pirmiausia, pati reprezentatyvios politikos struktūra nustato tokį santykį. Žmonių pareiga yra vieną kartą per ketverius metus išrinkti kas juos valdyt. Antra, tai vyksta per technokratinės politinės kalbos įteisinimą. Visi politiniai argumentai turi remtis į ekonominius rodiklius, lyg šie būtų moksliški ir nešališki – jokio sąryšio su gyvenimiškom problemom. Šią kalbą išmokę tie patys bankų ekspertai ir kai kurie valdžios atstovai. Tuo tarpu paprastas pasakymas, kad gyvenimas yra per brangus, su kuriuo gali susitapatinti didelė visuomenės dalis, yra nepriimtina politikos išraiška valdžiai.

Valdžios reakcijos į parduotuvių boikotus, protestus dėl aukštų kainų ir dabar, dėl Naujo Darbo Kodekso įvedimo išryškino tai, kad jokia diskusija ar dialogas nevyksta ir negali vykti tarp valdžios ir žmonių be statusų. Bet kokia kritika egzistuojančiai sistemai kylanti iš “be statusų” dalies pirmiausia yra ignoruojama, o kai jau to daryti nebeišeina, ji yra diskredituojama remiantis būtent į adresanto sisteminę galios poziciją, t.y., jos nebuvimą.

Trečiadienį prie vyriausybės mes specialiai neminėjome savo statusų ir pavardžių dėl to, kad išvengtume žaidimo galios pozicijomis ir liktume šiais “be statusais”. Medija nuolatos klausinėjo, kas iš mūsų yra organizatoriai, ką mes atstovaujam, bet beveik nesigilino kokie yra mūsų argumentai ir dėl ko mes protestuojam. Po protesto prasidėjusi šmeižimo kampanija remiasi būtent į tai, kad neaišku kas čia protestavo, neaišku kas jie tokie – o gal jie pasiųsti Kremliaus?

Pirmadienio manifeste mes kviečiame atsiimti politiką ir viešąsias erdves. Užimant viešas erdves mes paverčiame jas politinėmis – diskusijos, veiksmai, konfrontacijos su policija yra politiniai veiksmai, kuriais siekiame įgalinti save įsitraukti į politinius sprendimus, keisti galios disbalansą tarp žmonių ir valdžios struktūrų. Mes ne tiek norime sulaukti atsakymo iš valdžios – mes netgi neužduodam kol kas jiems jokių klausimų. Mes nesijaučiam atstovaujami valdžios ir to nepakeis dar vieni rinkimai. Mes norime įsitraukti į sprendimus – ne eidami į seimą, bet kurdami savo alternatyvią struktūrą, kuri leistų formuoti politiką nepriklausomą nuo egzistuojančių galios struktūrų. Šiame judėjime statusai neturi reikšmės. Reikšmę turi mūsų patiriamos problemos ir tai, kad gyvenimas mums yra per brangus.

Be visuomenės Statuso

meslaisvi.lt