Kauno rajono savivaldybės tarybos narys G.Krilavičius pasakė karčią tiesą, politikai bijo bažnyčios.
Lietuvoje vis labiau ryškėja politikų ir Katalikų bažnyčios bendradarbiavimas. Tokie procesai vis labiau kliūva įstatymais besivadovaujantiems Lietuvos savivaldybių Tarybos nariams. Tačiau tokie Tarybos nariai kaip taisyklė būna mažumoje ir atstovauja tarybose opozicines jėgas . Apie Pagėgių savivaldybės politikų ir Katalikų bažnyčios draugystę jau daug rašėme, tačiau tai vyksta ne tik šiame regione. Kauno rajono savivaldybės tarybos narys Gintautas Krilavičius taip pat prabilo apie šių dviejų organizacijų bendradarbiavimą, kuris jo manymu yra ne visiškai moralus. Maža to, G.Krilavičius atkreipė dėmesį į tai, kad politikai remdami tam tikras religines bendruomenes galimai užsiima netiesioginiu rinkėjų papirkinėjimu.
„Bažnyčia, o tiksliau apskritai religija yra atskirta nuo valstybės, tai gan aiškiai įtvirtinta mūsų Konstitucijoje. Dėl šios priežasties manau, kad ir savivaldybė bendradarbiaudama su religinėmis konfesijomis turi elgtis nuosaikiai. Noriu pabrėžti, kad aš nesu prieš bendradarbiavimą su bažnyčia, nei prieš Zapyškio bažnyčios atnaujinimą. Bendradarbiauti reikia, kalbėtis reikia, tačiau tam turėtų būti pasirinkta vieša forma, kuri kuo mažiau tarpusavyje priešintų rinkėjus ir įsitikinimus. Manau, kad savivaldybė, nors ir teisėtai perimdama religinės konfesijos turtą, moraline prasme peržengia tą ribą, kuri skiria valstybę ir religinę organizaciją.”- savo bloge rašo G.Krilavičius. Ir jis visiškai teisus. Visos Lietuvoje veikiančios religinės bendruomenės stengiasi išsilaikyti iš savo tikinčiųjų aukų, tačiau kai kurios labiau įsitvirtinusios sulaukia ir savivaldybių paramos, nors savivaldybių biudžetą sudaro visų be išimties rajone gyvenančių žmonių mokesčiai.
Tokios mintys G.Krilavičiui kilo, kuomet paskutiniame Kauno rajono savivaldybės Tarybos posėdyje buvo du sprendimai, susiję su Zapyškio bažnyčia. Vienas, savivaldybei 10-čiai metų perimti šį objektą iš bažnyčios panaudos pagrindais. Kitas, pritarti bažnyčios tvarkymo projektui ir jo finansavimui. Trumpiau tariant šiais sprendimais Bažnyčią perima savivaldybė ir įsipareigoja ją sutvarkyti. Objekto savininkas lieka bažnyčia, ji neneša jokios atsakomybės už projektą, neaiškus jos indėlis, sutartį bet kada gali nutraukti. Bažnyčios tvarkymui skiria finansavimą iš ES projektinių ir biudžeto lėšų. Tik primetamais skaičiavimais projekto vertė 521 316 €, iš jų bent 15% bus skiriama iš savivaldybės biudžeto. G.Krilavičius spėja, kad tie 15% bus ne riba ir tikrai bus viršyti (įdomumo dėlei tas 15% sudarytų 78 197,4 €).
Ar tikrai tik toks būdas sutvarkyti objektą?
G.Krilavičius sako, kad ne: „Kauno mieste yra pavyzdžių, kada bažnyčios tvarkomos savivaldybei neperimant turto. Tai Šv. Jurgio bažnyčia Kaune, kurią gaivina Viešoji įstaiga „Domus Pacis“, VŠĮ „Soboro projektai“ gaivinantys Šv. Arkangelo Mykolo (įgulos) bažnyčią, esu girdėjęs ir daugiau panašių pavyzdžių. Koks šių organizacijų veikimo principas? Paprastas. Steigiama viešoji įstaiga, kurios steigėjais tampa turto savininkė bažnyčia ir savivaldybė (pastarajai tai kainuoja ~pora šimtų eurų). Nesu tikras ar būtina sąlyga, tačiau jeigu viešosios įstaigos tikslas atnaujinti bažnyčią ir ją atverti bendruomenei, tai steigėjais reikėtų priimti ir bendruomenių atstovus. Taryboje prastumtų sprendimų projektų rengėjai akcentavo, kad savivaldybei perėmus bažnyčios turtą atsivers galimybės naudotis ES projektinėmis lėšomis. Būtent viešosios įstaigos statusas atveria tas pačias galimybes. Nustačius labai aiškius įstaigos tikslus būtų galima vertinti jos veiklą ir dalininkų (bažnyčios, savivaldybės ir bendruomenės) indėlį. Įstaiga galėtų ieškoti ir privačios tikinčiųjų paramos ar mecenatų, kai tuo tarpu savivaldybės veikla šioje srityje atrodytų labai dviprasmiškai (ir dabar, po šių sprendimų taip ir atrodo).”
G.Krilavičius ragina visus laikytis įstatymų
Diskutuojant šiuo klausimu taryboje, tarybos nariai pasiskirstė į keletą grupių: tylinčiuosius, darniai pritariančius, tyliai ryjančius seiles ir klausiančius (pastarųjų buvo mažiausiai). 22 balsavo „už“ 3 „susilaikė“ tarpe jų ir G.Krilavičius. Jis savo bloge rašo:
„Visiškai nepainiodamas į apmąstymus tikėjimo ar netikėjimo klausimo, galiu drąsiai pasakyti, kad politikai bažnyčios bijo. Tuo labiau „veltis“ į klausimus susijusius su ja nenori. Spėju, kad dalis net galvoja, jog garsiai išsakyti nuomonę apie panašius klausimus (ypač jeigu ji gali būti nepriimtina bažnyčiai) vengia.
Kita vertus, drįsčiau daryti pamąstymus kita tema. Per rinkimus nuolat iškyla bažnyčios, kaip agitatorės vaidmuo. Tai dar viena tema, kuri tarp politikų apkalbama tik pakuždomis (spėju vieni bijo prarasti pasitikėjimą, kiti bijo užsirauti, treti tikisi susitarti ir pan.). Už dyką sutvarkomas turtas yra labai svarus argumentas prašyti palankumo vienai iš partijų prieš artėjančius seimo rinkimus. Teliko 4 mėnesiai iki balsavimų, kampanija jau irgi įsibėgėjusi.”
parengta pagal G.Krilavičiaus blogą
meslaisvi.lt