S.Lapėnas: auksinės atliekos- įžanga

„Jurbarko savivaldybės vicemeras Saulius Lapėnas: „Dabar rinkliava paremta principu „teršėjas moka”, tačiau ar iš pakuočių gamintojų jūs gaunate pajamų šiai dienai?”

Kęstutis Komskis (UAB TRATC direktorius): „Negauname ir niekada negausime.“

(fragmentas iš 2016 vasario mėnesio 15 d. Jurbarko savivaldybėje vykusio jungtinio komitetų posėdžio )[1]

VERSLO MODELIS – bendrąją prasme tai logika, kuria vadovaujasi įmonė, kurdama ir pateikdama vertę vartotojui, ir iš to uždirba pinigus. Apima pelno didinimo logiką ir atsako į klausimus– kaip įmonė gauna pelną iš savo veiklos, kokia yra pajamų ir išlaidų struktūra?

Pagal Remigijus Kinderio straipsnius. VERSLO MODELIAI.

Kauno technologijos universitetas.

„Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos.“ 2012. 1 (25). 17–27

– Ar Jums neatsibodo permokėti už komunalines paslaugas? Ar ne laikas „nuleisti ant žemės išpūstas kainas“ ir jas grįsti realia rinkos ekonomika?

– Nejaugi tarifai už komunalines paslaugas turi tik augti, kai yra objektyvios prielaidos jas mažinti? Tuo labiau, kad naftos kainos, kuriomis anksčiau buvo grindžiamas bet kokių kainų augimas, nukritusios žemiau „grindjuostės“.

– Kuo efektyviau panaudojamos atliekos, tuo brangiau tai kainuoja gyventojams ir biudžetui? O gal atvirkščiai? O gal, civilizuotas pasaulis išprotėjo, laikydamas atliekų perdirbimą pelningiausiu verslu?

– Kodėl iš savo kišenių mes paklusniai finansuojam „penktąją koloną“ – tuos, kurie visomis išgalėmis priešinasi progresui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoms ir ES? Kas dėl to kaltas ir ką daryti?

– 2005 metais Vokietijoje buvo uždrausta laidoti atliekas sąvartynuose. Jau daugelį metų šia kryptimi įgyvendinama bendra ES politika, utilizuojant atliekas. Koks likimas laukia mūsų investicijų į pasenusias technologijas ir į bankrutuojančias įmones, jei rytoj bus priimtas sprendimas nutraukti atliekų laidojimą visose ES šalyse?

Lietuva – tai Graikija?

Iš dešimties regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC), veikiančių Lietuvoje, tik Tauragės apskrityje esančių rajonų savivaldybių gyventojai nesėkmingai investavo savo lėšas į nuostolingą UAB TRATC-ą, kuris aktyviai tęsia „nuostolių generavimą“. Nors kitos panašios įmonės pagal 2014 metų veiklos ataskaitų duomenis dirba pelningai ši problema išlieka aktuali visai Lietuvai.

Apie ekonominį šalies išsivystymo lygį galima spręsti pagal tai, kaip tvarkomasi su atliekų utilizavimu. Atsiliekančios šalys jas paprasčiausiai užkasa į žemę, užteršdamos savo tėvynę būsimoms kartoms, o lyderiaujančios – perdirba ir gauna iš to pelną. Toks pelnas kompensuoja šios verslo šakos vystymo sąnaudas.

Pagal Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų (Lietuvos RATC) asociacijos publikuojamus duomenis (iš Eurostat šaltinių) Lietuva užima gėdingą ketvirtą vietą nuo galo. Mes atsiliekame ne tik nuo Skandinavijos šalių ir Vokietijos, bet ir nuo Estijos su Latvija, Lenkijos ir Vengrijos. Violetinės spalvos plotai stulpeliuose rodo atliekų kiekį, užkasamą į žemę. O Lietuvos „pasiekimai“ šioje srityje viršija net nuo Bulgarijos, Rumunijos, Turkijos ir gretinasi prie Graikijos rezultatų.

Atliekų tvarkymo potencialas milžiniškas, tačiau kyla klausimas – kas ir kaip jį panaudos? Jei atliekų tvarkymo centrą vadovai mano, kad geriausias sprendimas – jas užkasti, tai jokios direktyvos čia nepadės. O gyventojai bus pasmerkti augančioms kainoms už jiems suteikiamas „paslaugas“, teršiant Lietuvą.

UAB TRATC prieš ES, Lietuvos Vyriausybę ir savo investuotojus – Jurbarko rajono gyventojus?

2015 metų gegužės mėnesį, atkreipiau dėmesį, kad UAB TRATC verslo modelis pagal visus parametrus jau kelis metus pagal visus parametrus prieštarauja ne tik Jurbarko savivaldybės patvirtintam vystymosi planui ir sveikai nuovokai, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams ir ES direktyvoms. Paprastai sakant, valdžios siekis dėka efektyvesnio atliekų panaudojimo, sumažinti užkasamų atliekų kiekį, yra pagrindinė kliūtis, vystant „sėkmingą“ UAB TRATC veiklą Tauragės apskrityje.

UAB TRATC kaip pagrindinę priežastį, patiriamiems nuostoliams savo veiklos ataskaitose nurodo atliekų, gaunamų iš gyventojų kiekio sumažėjimą. Ir iš savivaldybių reikalauja nubausti gyventojus – gerokai padidinti atliekų tvarkymo tarifą ir nebetaikyti lengvatų tiems, kurie savarankiškai sprendžia atliekų perdirbimą (kompostuodami žaliąsias atliekas).

O pati UAB TRATC vadovybė „sužlugdžiusi“ naujų komunalinių atliekų mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginių projekto įgyvendinimą, sumanė įsigyti įrenginius, padedančius ir toliau laidoti atliekas. Ne gana to, iki šio laiko „Tauragės regioniniame sąvartyne nėra pastatyta rūšiavimo linija“. (TRATC veiksmų programa 2016 m.)

Štai citata iš : Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimo „DĖL JURBARKO RAJONO SAVIVALDYBĖS ATLIEKŲ TVARKYMO 2014–2020 METŲ PLANO (2015 gegužės 28 d. Nr. T2-132): “Vadovaujantis atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumu, komunalinių atliekų tvarkymo principais ir siekiant įgyvendinti komunalinių atliekų tvarkymo užduotis iki 2020 m., nustatomi šie Jurbarko rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai iki 2020 m.: 1 tikslas. Skatinti atliekų prevenciją, užtikrinant, kad Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje susidarančių komunalinių atliekų kiekis mažėtų arba bent jau išliktų stabilus ekonominio augimo sąlygomis.“

Taigi kodėl, atliekų kiekių mažinimas, skatinant efektyvų jų panaudojimą, turi brangiau kainuoti gyventojams ir biudžetui? O gal gandai apie tai, kad „atliekų verslas“ pasaulyje pats pelningiausias – gerokai perdėti ir niekuo nepagrindžiami?

Taigi, dabar atėjo laikas išsiaiškinti iš esmės ir iki galo.

Tuo labiau, kad mane supykdė bandymas padaryti man, kaip Jurbarko rajono mero pavaduotojui tiesioginį spaudimą. Kai prieš derybas kažkoks „atstovas“ perdavė ultimatyvų reikalavimą „pakeisti poziciją šiuo klausimu, nes „bus blogai“.

Tai tik padidino mano dėmesį šioms problemoms, nes kalba eina ne apie mano asmeninius pinigus, bet apie visų mūsų rajono gyventojų pinigus ir investicijas, Tai kas gi slepiasi po šia šiukšlių istorija?

Pirma, verta prisiminti, kad savivaldybės, valstybės ir net ES vadovai neturi „savo“ pinigų. Visi pinigai surenkami mokesčių pavidalu yra piliečių nuosavybė. Šiuos pinigus valdo piliečiai per savo rinktus atstovus savivaldybės tarybose, Seime ir ES parlamente. Tokiais pačiais principais remiantis formuojami ir patvirtinami biudžetai, kurie privalo tenkinti piliečių poreikius. Todėl bet koks investavimas turi būti valdžios ir pačių piliečių dėmesingai vertinamas ir stebimas. Čia negali būti ultimatyvių reikalavimų ar nepagrįstų sprendimų, nes netinkamai panaudotos lėšos mažina finansavimą kitoms: kultūros, švietimo, sveikatos ar socialinėms gyventojų reikmėms.

Antra, atliekos – tai irgi prekė. Būtent taip atliekos traktuojamos šiuolaikinėje, konkurencingumu grindžiamoje, ES ekonomikoje. Viena tona mobilių telefonų „metalo laužo“ savyje turi 60 kartų daugiau aukso, nei jo išlydoma iš vienos tonos aukso rūdos. O kol kas šio turto didžioji dalis paprasčiausiai užkasama į žemę, o ne perdirbama! [3]

Trečia, bendra ES politika, utilizuojant atliekas, paprasta – mažinti užkasamų į žemę atliekų kiekį. Nes tai ne tik kenkia mus supančiai aplinkai, bet ir neefektyviai panaudojamos lėšos, tęsiant „sovietinį“ atliekų šalinimo būdą – užkasant į žemę arba suverčiant jas į sąvartynuose įrengiamas atliekų kaupimo sekcijas. Po to kai 2005 metais Vokietijoje buvo uždrausta sandėliuoti atliekas sąvartynuose, pastebimai išaugo šiukšlių deginimo įrenginių statyba, gaminančių elektros energiją ir šilumą. Taigi tai prisideda ir prie energetinės nepriklausomybės stiprinimo! (Suprantama, kad „putinistams“ Lietuvoje tai nepriimtina.) Nuo to laiko Vokietija ėmė importuoti atliekas iš užsienio. Jau 2007 metais Vokietija importavo 6 mln. tonų atliekų. [4]

Teršėjas moka? Arba kodėl permokame už komunalinius paslaugas?

Norint uždirbti iš atliekų, yra du būdai. Vienas būdas, populiarus civilizuotame pasaulyje – perdirbti atliekas, gaunant pelną, šilumą, elektros energiją ir didinant šalies energetinę nepriklausomybę.

Vokiečių agentūros Deutsche Welle (DW) duomenimis, dar prieš 30 metų Vokietijos situacija buvo panaši į dabartinės Lietuvos. Šiukšlės buvo laidojamos po žeme. Bet sąvartynams pritrūko vietos, o gamykloms žaliavų. Tai vertė rimtai susimastyti. 1991 metais Vokietijos vyriausybė priėmė Pakuočių įstatymą, įpareigojantį gamintojus pasirūpinti savo pakuotėmis ir gaminiais, juos panaudojus. Štai tada ir gimė idėja apie atliekų perdirbimą [5]. Lietuvoje šis principas mūsų Lietuvos Vyriausybės ir ES pastangomis diegiamas su pavadinimu – „teršėjas moka“.

Dar 2002 metais Lietuvos Vyriausybė patvirtino „Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą“, kuriame nurodė: „Atliekų tvarkymo išlaidas pagal principą „teršėjas moka“ turi apmokėti atliekų turėtojas ir (arba) medžiagų ir gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas arba jų importuotojas.“ [6] Toks pats principas atsispindi ir Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metais plane.

„Principas „teršėjas moka“ reikalauja, kad atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų ne tik atliekų turėtojas, bet ir (arba) medžiagų ir gaminių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas arba importuotojas. Lietuvoje gamintojo atsakomybės principas taikomas pakuočių, elektros ir elektroninės įrangos, transporto priemonių, alyvų, baterijų ir akumuliatorių bei kitų apmokestinamųjų gaminių (pvz., naudotų padangų) atliekų tvarkymui. Šių atliekų tvarkymas pagal gamintojo atsakomybės principą turi būti dengiamas šių gaminių gamintojų/importuotojų ir neįskaitomas į vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą (naudotų padangų – dalinai).

Dėl šios priežasties pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudų Jurbarko rajono savivaldybė neįtraukė į vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą, o TRATC 2013 m. pasirašė bendradarbiavimo sutartis su pakuočių gamintojų ir importuotojų organizacijomis (VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“) bei trišales laikinąsias sutartis dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir paslaugų teikimo visose regiono savivaldybėse. Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje pakuočių atliekas ir kitas antrines žaliavas surenka UAB „Jurbarko komunalininkas“, UAB „Ekobazė“ ir kt.“ – JURBARKO RAJONO SAVIVALDYBĖS ATLIEKŲ TVARKYMO 2014–2020 METŲ PLANAS – patvirtintas Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-132.

Nuo teorijos pereikime prie praktikos ir išgirskime, ką apie tai galvoja TRATC direktorius? Štai fragmentas 2016 metų vasario 15 dieną vykusio Jurbarko savivaldybės Jungtinio Socialinių klausimų ir Finansų, biudžeto ir rajono plėtros komitetų posėdžio, kuriame buvo svarstomos TRATC problemos, stenogramos:

„Vicemeras Saulius Lapėnas: „Dabar rinkliava paremta principu „teršėjas moka”, tačiau ar iš pakuočių gamintojų jūs gaunate pajamų šiai dienai?”

Kęstutis Komskis: „Negauname ir niekada negausime.“

Toliau seka sunkiai suvokiami paaiškinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys 2013 metais pasirašytoms sutartims. O gal direktorius ir toliau nusiteikęs ignoruoti jų vykdymą?

 Atliekos – didelių pajamų šaltinis. (ES patirtis)

Pernai Vokietijoje atliekų perdirbimo versle sukosi apie 200 mlrd. Eur, tai aprūpino darbu 250 tūkst. žmonių.   Vokietija pasaulinėje rinkoje tapo svarbia antrinių žaliavų tiekėja. Kasmet iš antrinių žaliavų pagaminama 21 mln. tonų plastmasės gaminių. Viena tona plastmasės gaminių vidutiniškai kainuoja nuo 1200 iki 1400 Eur., o pagaminta iš antrinių žaliavų – beveik tris kartus pigiau. Plastmasės poreikis tik didėja. Pavyzdžiui firma „Reluma“, iš plastiko gamina užtvaras Baltijos jūros pakrančių apsaugai. Anksčiau tam buvo naudojama mediena, bet ją per ilgesnį laiką sunaikina moliuskai. Plastmasė gerokai atsparesnė ir ilgaamžiškesnė.

Vokietijoje 65 procentai atliekų perdirbama arba kompostuojama ir tik 35 procentai sudeginama. [8] Ten niekas buitinių atliekų į žemę neužkasa.

Kad tai pelningas verslas įrodo privačios kompanijos „Alba Group“ augimas. Ji turi daugiau kaip 200 dukterinių įmonių Vokietijoje ir 12 kitose Europos šalyse, JAV ir kai kuriose Azijos šalyse. Šioje kompanijoje dirba apie 9000 žmonių ir bendra apyvarta 3,2 mlrd. Eur. [9]

Čia atkreipsiu dėmesį, kad mūsų rajone tokioms privačioms iniciatyvoms pastatyta patikima užkarda. Ir tik todėl, kad vadovaujant buvusiam merui 2009 metais buvo pasirašyta „Koncesijos  sutartis“ tarp mūsų rajono savivaldybės ir TRATC. Šioje sutartyje TRATC atiduota išskirtinė ir monopolinė teisė į mūsų atliekų tvarkymą.

Antrasis būdas užsidirbti iš atliekų – „sovietinis“.

Elementari ir sąlyginai „pigi“ schema – surinkti atliekas ir jas užkasti sąvartyno sekcijose, kartu su visu nepanaudotu „pelnu“ ir perdirbimo galimybėmis, o visas su atliekų tvarkymu ir naujų sekcijų statyba susijusias išlaidas, kaip ir augančias administravimo išlaidas atlyginimams ir darbuotojų komandiruotėms, pateikti apmokėti gyventojams, pastoviai didinant tarifus.

Toks patogus, patikimas ir stabilias pajamas garantuojantis pasipelnymo šaltinis gana populiarus tarp „šešėlinės ekonomikos“ atstovų. Štai 2015 m. lapkričio 5 dieną Romoje pradėta nagrinėti garsi „Mafia Capitale“ („Sostinės mafija“) byla. Lėšų grobstymu kaltinama 46 politikų, valstybės tarnautojų, verslininkų ir mafijos atstovų. Rašoma, kad „įvairūs mafijiniai klanai ir politinės jėgos turėjo galimybę disponuoti dešimtimis milijonų eurų, sudarydamos sutartis su miesto administracija, dirbtinai padidinant atliekų šalinimo sąnaudas ir pasiekiant abejotinus rezultatus. […] Daugelis areštuotų asmenų vadovavo atliekų surinkimui, utilizavimui ir komunaliniam ūkiui“ [10] Su „atliekų mafija“ susiduriama ne tik Italijoje, bet ir kitose šalyse, kuriose nėra draudimo, kaip Vokietijoje, užkasti atliekas.

Kodėl esame verčiami užkasti pinigus į žemę?

Su principu „teršėjas moka“ kasdien susiduria kiekvienas, perkantis gėrimus stiklo, plastiko ar popieriaus pakuotėse ir sumokantis kainą, kurioje jau yra įskaičiuota užstato (skirto padengti utilizavimui-perdirbimo išlaidas) dalis. Jei pakuotę išmesite – prarasite galimybę susigražinti užstatą, jei priduosite surinkimo vietoje – susigražinsite pinigus, kuriuos sugražina ne parduotuvė, o „teršėjas“, privalantis pasirūpinti savo pagaminto produkto atliekomis.

Būtent toks principas įgyvendinamas ES ir Lietuvos įstatymų ir nutarimų pagalba ir kitoms prekių grupėms, bet kitokiuose masteliuose. Pabandysiu tai paaiškinti ūkiškai. Tarkim nusipirkote televizorių ir pakuotė tampa nereikalinga, o po kelių metų naudojimo pats televizorius taps atlieka, kurią teks utilizuoti-perdirbti su minimalia žala aplinkai. Būtent šiam tikslui numatomas išlaidas, gamintojas įskaičiuoja į prekės kainą. Pardavus prekę, ši mokesčio dalis iš gamintojo (arba jo atstovo regione) turi atitekti tiems, kas užsiima atliekų rūšiavimu ir perdirbimu. Šių gaunamų pinigų dėka, atsiranda reali galimybė gyventojams mažinti atliekų surinkimo mokesčius. Nors pirkdami prekę (kaip ir butelį gėrimo) sumokate daugiau, tačiau tai galutiniame rezultate, sudaro galimybę mažinti Jūsų (rajono gyventojai) mokestį už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Tačiau ši schema veikia, kai išpildomos dvi sąlygos. Pirma, atliekų tvarkytojas, pasirašęs atitinkamas sutartis, turi deklaruoti tokių atliekų kiekius gamintojui (ar platintojui regione). O, antra, vykdyti atliekų rūšiavimą. Jei to nėra, tai atvežtos atliekos užkasamos be jokio kompensavimo gyventojams.

Jei rūšiavimas nevykdomas arba tai daroma neefektyviai, tada už atliekų tvarkymą ne „teršėjas moka“, o ir vėl, Jūs. Ir net dvigubai – pirmą kartą gamintojui, įsigydami prekę, o antrą kartą atliekų tvarkytojui, sumokėdami atliekų tvarkymo rinkliavos mokestį.

 

O dabar dėmesio! – „Tauragės regioniniame sąvartyne nėra pastatyta rūšiavimo linija“ (TRATC veiksmų programa 2016 m.). Todėl neturėtų stebinti bandymai, slaptų (kaip kadaise Molotovo-Ribentropo) protokolų pagrindu  1 tonos atliekų sutvarkymo kainą padidinti iki 96 Eur (330 Lt) su PVM. Primenu, kad šiandien šis mokestis už vienos tonos sutvarkymą yra 64,87 Eur (224 Lt) su PVM.

„NUTARTA.[…] Kreiptis į savivaldybių tarybas dėl 1 tonos atliekų sutvarkymo kainos padidinimo iki 96 Eur (330 Lt) su PVM. […]Balsavo: Pranas Petrošius – „už“. Ričardas Juška – „už“. Virginijus Komskis – „už“. – (UAB TRATC STEBĖTOJŲ TARYBOS SUSIRINKIMO PROTOKOLAS. 2015-04-09 Nr. 15/1.)

 Jei jūs nusprendėte išmesti gėrimo pakuotę ir patirti nuostolį, tai jūsų sprendimas, tačiau jei tai nusprendžia už Jus?

Ką turi jaudinti, kad UAB TRATC neįvykdė Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane nustatytų komunalinių atliekų tvarkymo užduočių: „Komunalinių atliekų tvarkymo užduotis iki 2013 m. paruošti perdirbti ar kitaip naudoti ne mažiau kaip 50 proc. komunalinių atliekų; užtikrinti, kad šalinamų komunalinių atliekų kiekis neviršytų 50 proc. susidariusių savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų per metus. Kitos susidariusios komunalinės atliekos turi būti perdirbtos ar kitaip panaudotos.”?[11]

Ką turi jaudinti, kad UAB TRATC-e „didžioji dalis mišrių komunalinių atliekų (apie 72 proc. nuo susidarančių) šalinama sąvartyne.“ ? [12]

Ką turi jaudinti, kad UAB TRATC direktorius Kęstutis Komskis šventai įsitikinęs, kad principas „teršėjas moka“ mūsų apskrityje neįmanomas, ir net bando mus įtikinti, kad pinigų iš gamintojo mes: „Negauname ir niekada negausime.“? [1]

Ar turėtume bandyti jį įtikinti, kol dar tokia galimybę turime?

Ką turi jaudinti, kad eilę metų be mokesčių už paslaugas gyventojams UAB TRATC reguliariai papildomai gaudavo iš rajono biudžeto ir pasiskolintų pinigų gigantiškas sumas įvairių projektų įgyvendinimui ir tai nepadidino mūsų disponuojamų akcijų skaičiaus ar jų vertės? Pagal Akcinių bendrovių įstatymą mes – UAB TRATC akcininkai – neprivalome papildomai mokėti papildomų įnašų, daugiau nei yra užfiksuota mūsų akcijų. Bet jei jau buvo papildomai skiriami mokesčių mokėtojų pinigai, tai kodėl tai nebuvo įforminama kaip įstatinio kapitalo padidinimas?

Asmeniškai mane, kaip Lietuvos pilietį, tai jaudina.

Ir štai dabar           

Kad kiekvienas suprastų ir kiekvienam būtų aišku.

Mums, savivaldybei, ultimatyvia forma pateikiamas reikalavimas skubiai surasti pinigų ir investuoti juos į bankrutuojantį UAB „Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrą“ (TRATC). Nurodoma dalį lėšų, numatytų savivaldybės kultūros, švietimo ir investicijų poreikiams, panaudoti UAB TRATC vadovų neefektyvios veiklos nuostolių padengimui. Nurodoma pamiršti mūsų rajono gyventojų poreikius ir lėšas nukreipti pasenusios „sovietinės“ atliekų tvarkymo technologijos finansavimui, kurios esmė – atliekų tvarkymas, jas užkasant. Ir kaip „padėką“ už tai numato juntamai padidinti atliekų tvarkymo tarifus.

Kodėl taip nurodinėjama? Kaip čia atsitiko, kad investuotojai (t. y. mes, visi Jurbarko rajono gyventojai) ne tik negaunam jokio pelno dalies nuo investicijų, tačiau tampam UAB administratorių įkaitais, kurie mato vienintelį savo veiklos būdą – išspausti iš mūsų kaip galima daugiau pinigų, kad jų atlyginimai nenukentėtų (TRATC administracija darbo užmokesčiui numato 16 proc. nuo visų 344 560 Eur sąnaudų, ir visai neketina mažinti savo apetito. Nors įmonės nuostoliai 2013 m. sudarė 48 064 Eur, 2014 metais – 250 656 Eur, o 2014 m. pabaigai grynieji nuostoliai  siekia 167 908 Eur.

O jungtiniame Jurbarko rajono savivaldybės komitetų posėdyje UAB TRATC vadovas be užuolankų pareiškė, kad bendri administravimo kaštai viršija 50 procentų, nuo patiriamų išlaidų ir dar pageidauja, kad UAB turėtų 10 procentų pelną. Ir įsitikinęs, kad pelną turime garantuoti mes, o ne jo efektyvus vadovavimas UAB TRATC. [1]

Remiantis tuo, kad, savo nelaimei, jau esame TRATC akcininkais, dabar iš mūsų reikalaujama skubiai investuoti į šią nuostolingą įmonę, papildomai nusiperkant akcijų už 55 607,04 Eur. Ir tai dar ne viskas, nes be nuostolingos veiklos dar yra milžiniškos skolos:

– Skola AB ,,Kauno tiltai” už sąvartyno III-IV sekcijų statybos darbus – 579 437,02 Eur

– Įsiskolinimas VĮ Turto bankui – 1 116 565,42 EUR (iš jų: 856 524,56 EUR netinkamomis pripažintos lėšos ir 260 040,86 EUR priskaičiuoti delspinigiai).

Spėkit iš trijų kartų – kas padengs šiuos nuostolius?

Taip deja nusprendė už mus.

Kodėl ir kas, perskaitysite straipsnyje „Auksinės šiukšlės – 2“

P.S. Vienas iš mano oponentų, susipažinęs su šiais faktais ėmė mane karštai įtikinėti, kad „nėra ko kelti triukšmą – kam jaudinti žmones. Tegu lieka kaip buvę. Taip jau susiklostė“. Ir čia prisiminiau, kaip panašiais argumentais M. Gorbačiovas 1990metais bandė mus įtikinti likti sovietinės sąjungos (TSRS) sudėtyje.

Gerai, kad pasielgėm teisingai.
slapenas.lt

meslaisvi 2012 metais darytas video reportažas apie pakuotės mokestį:

meslaisvi.lt