D.Jančaras: esu pabėgėlis iš Pagėgių

  Pradėsiu nuo to, kad tikrai bėgau ne nuo karo, na bent jau ne nuo tokio, kuriame sproginėja bombos ar švilpia kulkos. Ir žodis bėgau gal čia ne visai tiktų, tiesiog supratau, kad mano šeimai reikia pailsėti nuo šio beprotiško paskutinių metų gyvenimo Pagėgiuose. O beprotiškas jis dėl daugelio priežasčių. Šioje vietoje daugelis man greičiausiai pasakys tą frazę, kurią teko girdėti visus šiuos gyvenimo Pagėgiuose metus- „..nu ir kas kad vagia, bet tu pažiūrėk, kokie gražūs pasidarė Pagėgiai”. Mano akiai vizualiai jie tikrai patrauklūs, ir jeigu žmogaus gyvenimo kokybė priklausytų tik nuo jį supančios vizualinės aplinkos, tikrai nedvejodamas pasilikčiau čia gyventi. Tačiau tokiam žmogui, koks esu aš, reikia šiek tiek daugiau nei nauji šaligatviai. Man reikia oro, oro kuris būtų neužterštas, ir juo būtų galima kvėpuoti pilna krūtine. Neišsigąskite pagėgiškiai, čia turiu omenyje kitokią atmosferos taršą, ne tai ką jūs įkvepiate į plaučius. Psichologinė atmosfera- greičiausiai kiekvienas girdėjote šį žodžių junginį. Va ši atmosfera ir dusina mane Pagėgiuose. Dažnai užima kvapą, kuomet suprantu, kad kai kuriems čia gyvenantiems asmenims visiškai negalioja Lietuvos Respublikos įstatymai, kad yra kažkokių nematomų dėdžių, kurie daro įtaka visoms savivaldybėje ir ne tik veikiančioms savivaldybės ir valstybinėms įstaigoms. Dūstu nuo to, kuomet organizuojamų švenčių metu matau besilinksminančius tų pačių įstaigų darbuotojus, garbinančius savo darbdavius aukštai pasilipusius ant pjedestalų. O ko gi nesidžiaugti, juk daugelis savivaldybėje  etatų yra sukurti tik elektorato gausinimui, tam pačiam elektoratui, kuris vėliau ir palaiko tų švenčių šventimą. Tačiau šventės čia paskutinėje vietoje, juk kuo daugiau įdarbinsi sau lojalių asmenų į savivaldybės įstaigas, tuo daugiau balsų gausi per artėjančius rinkimus, nors tas jau irgi ne taip svarbu, svarbiau yra lojaliausius pasodinti rinkiminėse apylinkėse balsų skaičiuoti ir tada išlikimas ant to „pjedestalo” vėl ir vėl garantuotas. Visi šie dalykai pagimdo veidmainystę, nuo kurios dar labiau ima dusulys. Kartas nuo karto tenka susitikti tuos, kurie pataikauja čia įsitvirtinusiems veikėjams, tačiau už jų nugaros bando atskleisti jų nuodėmes, bet maldauja apie tai neprasitarti nes juk darbas, darbas, darbas. Toks jausmas, kad tokiems žmonėms darbas savivaldybės ar valstybės įstaigoje vienintelė vertybė, vardan kurios jie pasiryžę net žudyti. Aš visuomet galvojau, kur riba, kurią peržengus daugelis suprastų, kad ne tik iš darbo susideda gyvenimas. Manau, kad žmogaus siekiamybė turėtų būti laimingas gyvenimas, o vien tik darbu jo nesukursi, beje, nesukursi jo ir už gautus už darbą pinigus. Laimei reikia to, kas pinigais nematuojama. Pavyzdžiui teisingumo jausmo, noro padėti silpnesniems, pasitikėjimo savo išrinktąja valdžia, žinojimu, kad atlyginimai valdininkų ir dirbančiųjų privačiai yra panašaus lygio, žinojimo kad rinkimai vyksta sąžiningai, kad visokios VVG grupės kuriamos būtent tiems, kam labiausiai ir reikia, kad vykdomi už ES paramą projektai tikrai sumažins socialinę atskirtį tarp gyventojų o ne kaip dabar, atvirkščiai ją padidina. Galėčiau vardinti ir vardinti tuos dalykus, nuo kurių užsiteršė ta mano akimis matoma atmosfera Pagėgiuose. Gal būt daugumai tai netrukdo gyventi, bet man jau visiškai užimė gerklę, todėl reikia įkvėpti, įkvėpti bent gurkšnį gryno deguonies, kuriame nebus jokių priemaišų.

Gimiau ir užaugau Pagėgiuose, tai yra mano gimtasis miestas, todėl rūpi, kokia bus jo ateitis, bet ne ta, ne vizualinė ateitis.  Mintimis aš visada būsiu čia, manau kad  rasis čia žmonių, su kuriais ne-už ilgo kartu galėsime apvalyti tą „užterštą Pagėgių orą”.

meslaisvi.lt