Rambyno kunigaikštijos burtai. Tikroviška pasaka

Seniai seniai, o gal šiuo metu, lydekai paliepus kažkam panorėjus prie Nemuno ir Gėgės atsirado kunigaikštija. Pradžioje ji nebuvo tokia, tebuvo tik nuo šilo karčiamos atskirta žemė, kurioje tilpo pievos, miškeliai su šernais ir kiškiais, keletas miestelių bei kaimų ir legendomis bei burtais apipintas Rambyno kalnas. Bet tyliai plaukė Nemunėlis pro tą kalną ir patyliukais priplukdė visokio gėrio. Geriau negu Nilas patręšė panemunės pievas ir kaimus, mat gėrio versmė buvo gausi. Tai buteliuose kliuksinti, tai velnio žole smirdinti. Šitos buvo daugiausia. Pradžioje tą aitvarų suneštą ir Nemunu plaukiantį gėrį gudrūs žmonės rankomis nešė, vėliau mašinėlėm vežė, o galiausiai pradėjo sunkiaračiais ir net vagonais ridenti. Tada jau ir Nemuno nelabai reikėjo. Ir tiek to gėrio buvo, kad gudriesiems nepritrūko. O tie godūs nebuvo. Vieniems davė, kitiems davė … ir vis tiek dar keli vagonai liko!

Ir nepastebimai išaugo, išbujojo toje gėrybingoje dirvoje graži kunigaikščių giminė, stipriai, kaip varputis, šaknimis sukibusi.

Kremo spalvos rūmuose

Gražiai valdė Rambyno papėdę patręšiamas kunigaikštis. Įsikūrė jis jaukiuose rūmuose, pasigražino ir į juos arba prie jų susodino visus savo gimines, po to draugus, o kur vietų liko – kitus, žemai lankstytis mokančius. Ir prisakė dirbti. Darbas virė. Svarbiausių (kremo spalvos) ir kitų mažiau svarbių rūmų gyventojai siuvo iš kabineto į kabinetą nešiodami popierius ir gandus, nuolat virė ir buvo geriama kava, o kai tie, kuriems nereikia, nemato, ir stipresni gėrimai. Netilo telefonai, kuriais mamos skambino vaikams, draugės – draugėms, vyrai – žmonoms, o gudriausi – visiems. Tačiau labiausiai čia virė paskalos, spėlionės ir mezgėsi intrigos. Visi neramiai dairėsi vienas į kitą, krūpčiojo iš baimės arba slapta kikeno į kumštį kuriam nors patekus į kunigaikščio nemalonę. Politiniai bajorai, apsimetę arais, vaikščiojo nosis užrietę, tarnai jiems meiliai linkčiojo, tačiau kišenėje laikė špygą ir laukė eilinės progos apmauti. Mat jie gerai žinojo, kad anie čia nieko doro neišmano ir be kunigaikščio valios visiškai nieko padaryti negali. O jeigu koks bajoraitis, politinis arba nelabai, kažką prieš kunigaikščio plauką pašukuodavo, prasidėdavo burtai. Tai nakčia puodai iš nesusipratėlio virtuvės išgaruodavo, tai kelias stebuklingai į kitą pusę pasisukdavo, tai viso didmiestelio šiukšlės prie jo kiemo atsidurdavo. Užtat tuos, kurie kunigaikščiui žemai lenkėsi, jis pamalonindavo, juolab darbo vietų, kad ir prastesnių, nuo giminių ir draugų likdavo. O jeigu jų nebuvo arba anas jokiam darbui netikdavo, burtų keliu atsirasdavo naujos, kunigaikštijoje dar neregėtos, gerai apmokamos pareigybės: tai senolių kerdžius, tai bernų ir pusbernių vedlys, tai nevyriausybininkų (nors tokių kunigaikštijoje nei su žiburiu nerasi) tvarkdarys ir pan. Burtai viską gali.

Didieji rūmų darbai

Rimtų, nors daugeliui nežinomų darbų rūmų šeimininkams netrūko. Vienas iš tokių – riebių vietų dalybos. Viena iš tokių buvo senių valdos (seniūnijos). Šis darbas buvo laikomas ypač svarbiu, nes seniūnai turėjo mokėti kai kuriuos burtus. Svarbiausias iš jų – visų seniūnijos gyventojų balsus reikiamu metu surinkti, burtingai padauginti ir vienspalviais (kunigaikščio herbo spalvos) paversti. Buvo jiems priskirtas dar vienas rimtas darbas – kunigaikščio aruodus pildyti. Nėrėsi seniūnai iš kailio šiuos didžius darbus dirbdami, bet ir savęs nepamiršdavo. Kitos vietos taip pat buvo geidžiamos. Ar prie pieno, ar prie gyvulių kergimo, ar prie švietimo, o geriausiai – prie muitinės. Ne pati riebiausia buvo socialinių darbuotojų vieta. Visokios ten bubulytės, bambaliniai, svetimi vaikučiai… O čia dar kietas kaip kumštis kunigaikščio įpareigojimas – balsus iš jų visų rinkimuose rinkti, valdžią net susirietus girti ir jos priešininkus keikti. Bet ko nepadarysi vardan duonos kąsnio?

Pridaiginti naujų darbo vietų kunigaikščiui padėjo riebus biurokratinis lietutis. Jam dulkiant, o dulkino jis visą laiką, dygo naujos kėdės, įstaigos, kontorėlės. Nelengva buvo visą tą vešėjimą ir dauginimąsi parodyti kaip valdymo aparatą mažinimą ir racionalizaciją, bet kam tada burtai? Geriausios įstaigos buvo viešos. Nekaltai prasidėjusios kunigaikščio stalčiuose, jos greitai išvirsdavo į vieškambarį arba net viešnamį ir prisipildydavo veikėjų, kurie gamindavo galas žino ką, nebent patys save. Geriausios buvo tos VšĮ, kurios buvo ypač imlios pinigams, nes dugno neturėjo. Ypatingai su Europos pinigais susijusios. Jei anksčiau Nemunėlis iš svetimos, tačiau kunigaikščių genčiai labai mielos šalies, gėrį plukdė, tai dabar vis gausesnė aukso upė ir iš tolimesnių, bet lyg ir artimesnių šalių tekėjo. Į kieno dvarą ar kiemą tas auksas plaukė žmonės neturėjo žinoti, todėl reikėjo gebėti ne tik auksinį vandenėlį prisišaukti (tam taip pat buvo reikalingi burtai), bet ir taip jo sroveles nukreipti, kad tiems kam reikia nepritrūktų. Iš to, kas nuo kunigaikščio lieka.

Svarbus ir sunkus kunigaikštijos šeimininkų darbas buvo gražiai savo žmonėms atrodyti. „Dirbsime, kol suplyšime! – dievagojosi kunigaikštis ir jo lakūniškoji kariauna prieš kiekvienus rinkimus, tačiau kitų rinkimų kažkodėl sulaukdavo ne tik nesuplyšę, bet dar labiau pastorėję. Matyt, burtai kalti būdavo. Čia valdantiesiems teko išmokti labai nemalonų darbą – visokiai smulkmei meiliems būti ir, jei ne visus dantis, tai bent pusę jų rodyti. Bėda tik kad kartais jų šypsenos užgesdavo anksčiau negu televizijos prožektoriai arba fotoreporterių lempos. Tiesą sakant, ir su savais meilūs jie būdavo tik tol, kol anie buvo jiems naudingi. Naudai pragaišus arba, neduokdie, kuriam iš jų pakeitus herbą, šypseną lyg vėju nupūsdavo ir nepaklusnieji kaip mat virsdavo trąša.

Neduodavo ramybės rūmų kunigaikščio šeimininkams ir kai kurių nesusipratusių valdinių paburbenimai. Tai jie be kuro sušalti baigia, tai sniege ar purve kely įstrigo, tai vaikus nelabai kuo maitinti turi, tai dar kas. Vienas vargas. Bet kam tada burtų žinovai? Miklūs jų liežuvėliai atausdavo, kad arba didžioji šalies valdžia kalta, arba šiemet per daug prisnigo ar per mažai prilijo ir dėl to kunigaikštijoje dar nespėta rojaus sukurti, bet greitai kad jau bus, tai bus! O patys mintyse rezgė, kad gerai būtų, jeigu visi tie nereikalingi vargetos kuo greičiau išriedėtų užsienin pas velnio bobutę. Kad tas riedėjimas kasmet darėsi vis garsesnis, tarsi bulves iš krautuvo pilant, rūmai apskritai tylėjo. Argi tuo pasigirsi? O tam, kad pavaldiniai nepriteklius kęstų ir katutėmis iš džiaugsmo valdžiai plotų, geriausiai buvo apskritai jų mąstymą išjungti. Kadangi šiais laikais kuolu per galvą ploti jau buvo nebemadinga, žmonės buvo užbovijami tai kokį vaikutį paglostant, tai susiraukšlėjusią kaip keptas obuoliukas bobulytę aplankant, tai balsingas dainorėles pagiriant ir visoms po saldainių popieriuką padovanojant. Labai praversdavo kokį pagrojimą ar bambatrynį surengti, visur būtinai gražią kalbą nuo bačkos išrėžus. Atvirai kalbant, patiko kunigaikštijos valdovams ant bačkos lipti. Ypač ant kamščio užlipus. Dar labai gerai tiko kokį lapą kitą bažnyčios stogo ar kitai skylei pridengti padovanoti, o kadangi tų skylių nemažėjo, tai ir geriems darbams galo nesimatė. Taip gyveno kunigaikštija seniau, taip tebegyvena ir dabar, tik burtai vis stipresni darėsi.

Distancinis (ilgarankinis) kunigaikštijos valdymas

Gyveno kunigaikštis ir blogo nematė. Vaikčiodavo, švilpniuodamas slaptąjį kunigaikštystės himną:

„Tvirta ranka vairuoja laivą pagėgės
komanda iš draugų ir giminės“.

Buvo tame himne ir kiti žodžiai, skirti tik sau:

„Plaukia Nemunas man į namus,
virsta gėris iš rago gausybės,
čiupinėju bobelių pa..us,
ir saldu širdyje iš teisybės.“

Tačiau mąstė kunigaikštis, mąstė ir suprato, kad per maža jam kunigaikštija. Negali plačiai kaip erelis sparnų išskleisti. Ir ne visa valdžia, kaip gaila bebūtų, jam priklauso. Vienas šapas – pasienio sargūnai. Susitarti, aišku, galima, bet ir vargas, ir nuostoliai. Kitas – Rambyno parkas. Nenori tie suprasti ir tiek, kas čia yra visų reikalų sprendėjas, vis apie kažkokią ten gamtą ir kultūrą (perkūnoželis žino, kas tai per daiktas?) porina. O dar ir karaliaus dvaro iš tolimo miesto kartais klausyti reikia. O kad taip pačiam ten atsisėdus, tada būtų ne kunigaikštija, o vien medus ir pienas. O kur dar didieji valstybinio gėrio aruodai? Ir patraukė jis į tolimą kraštą, ten kur geležinis vilkas staugė, o plieno paukštis, ore besivartydamas, ėmė ir erelį dangaus fone ištupėjo. Jaukiai ten įsitaisė, net ir tada kai ereliui plunksnos apipešiotos buvo. Tačiau savo kunigaikštijos šiukštu nepamiršo. Paliko savo vietoje kraujo giminę – kunigaikštį mažąjį, kurį žmonės Ku-ma, arba tiesiog Kūmu, praminė. O pats save toliau kunigaikščiu didžiuoju (Ku-di), arba Kudžiu, patylomis titulavo. Toli buvo, bet per kūmą ir plačią gentį viską žinojo ir viską valdė. Vyksta kunigaikštijos seimelio posėdis. Visi klausimai iš anksto tarp kudžio ir kūmo suderinti. Kyla baltos rankelės kaip grybai po lietaus. Vieningai. Reikalai juda kaip per sviestą. Bet kartais atsitinka nenumatytas dalykas – vietiniai bajorai, kudžio nematydami, pradrįsta ir ima garsiau savo, o ne jo norus reikšti. Tarpusavyje kurapkintis. Pritrūksta baltų rankelių. Kūmas persimaino kaip žemę pardavęs ir didžiu balsu sušunka: pertrauka! Stveria telefoną ir bėga ten, kur blogos ausys negirdi. „Alio! Kudis? Čia tokia knebeklė gavosi … Ką?.. Kas durnas?..Taip… Aha… Supratau… Bus padaryta!“. O jeigu tų knebeklių dažniau būna, seimelio rūkoriams rojus. Ir stojo kunigaikštijoje taika ir ramybė. Kaip kapuose.

Dievo rykštė

Ramiai gyveno kudis ir kūmas su savo gimine ir artimaisiais, kol nuo Rambyno, o gal iš kitos pusės atriedėjo, atidundėjo žinia – vėl rinkimai. Negąsdino jie valdovų, ne pirmiena – viskas žinoma, patikrinta, sistema veikia, slapti stūmokliai parengti ir kaip reikiant patepti. „Gerai žinome, kas yra savivalda“ – skelbia valdantieji. Kur gi nežinos. Tik va, žmonės to kažkodėl nežino, o tie, senesni, kurie žinojo, pamiršti baigia. Nebaugina kunigaikštijos valdovų ir tradicinė opozicija, patikrinta – šuns balsas į dangų neina. O kad tą visi žinotų ir jų, nepakeičiamųjų, išskirtinumu neabejotų, ne tik senus, bet ir naujus trubadūrius pritraukia, ypač tuos, kurie garsesnius balsus turi – ar nuo mokyklos mūrų, ar iš bažnyčios varpinės, ar dar iš kur. Bet šį kartą sušmėžavo Dievo rykštė – Lietuvos sąrašas. Ir pradėjo žmonės galvas kraipyti: o jeigu ims ir apsivers žemelė? Seniai laikas. Ir kilo didelis nerimas Kudžio, kūmo bei jų artimųjų širdyse, ir prasidėjo didysis visų pajėgų į šventą karą telkimas. Tikra velnių veselė. O kuo ji baigsis? Pagyvensim – pamatysim.

Vincas Panemunėlis

10 798