Vydūnas buvo teisus:Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja

Vydūnas

Nebereikalo sakoma, kad viskas sukasi ratu. Paskaitykite 19 a.pabaigoje-20a. pirmojoje pusėje gyvenusio filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vilhelmo Storosto, slapyvardžiu Vydūnas, pamastymus.

Kur jųjų dvasia ?

Kartą buvau draugijoje tam tikrų žmonių: teisėjų, gydytojų, mokytojų, kunigų. Atlikęs bendro savo darbo dalį, vienas jųjų pasakė: „Reiks dabar stiprinti dvasią“.
Visi tai suprato. Buvome viešbutyje. Manė tasai žmogus, kad reikia dabar ko nors išgerti. Pažvelgęs į mane, paklausė: „O ko jūs liepsite atnešti?“ Atsakiau: „Mano dvasia savaime stipri ir be gėralo“. Nuėjo jisai ir grįžo su pilnu stiklu. Bet buvo suerzintas. Sakė, norėdamas mane pašiepti: „Tai čia turiu dabar dvasios!“ Kiti juokėsi.
Sakiau: „Mano dvasia manyje“. Naujas juoksmas. Ir minėtas žmogus buvo dabar tikrai įtūžęs. Suriko: „Ar tai manote – aš neturįs dvasios?“ – „Manau, kad man nėra reikalinga tos dvasios, kuri gėrale!“ – „Bet jūs savo žodžiais į mane taikėte!“ Vėl juoksmas. Ir mano priešas, staiga nutilęs, atsisėdo prie kitų ir stiprino savo dvasią.
Bet jis buvo teisybę pasakęs. Gėrale yra dvasia. Ir ji, įpilta į gerklę, ima ir pavergia žmogaus dvasią. Tūliems tai kaip tik tinka. Turi būti, jie yra tokie vergai, kad neiškenčia nebūdami pavergiami. Dargi tiki esą tad stiprinami. (…)
Žmogaus dvasia nedidėja ir nestiprėja apsisunkindama kitomis „dvasiomis“. Galingiausia ji visuomet yra viena būdama blaiviame kūne.
„Jaunimas“ (1913, vasario nr., p. 13-15)
Blaivybės klausimas Lietuvoje
Buvo laikas, kai Lietuvoje užginta buvo svaiginančių gėralų parduoti. Per laikraščius ėjo ta žinia. Ir Lietuva buvo statoma šalia Šiaurės Amerikos Suvienytų Valdžiavų, šalia Suomijos ir kitų. Ir mes galėjome kone didžiuotis. Dabar girdžiu, kad viskas kitaip, net blogiau negu buvusioje Rusijoje. Sakoma, esą valdžiai reikia pinigų, o ji daug pelnanti iš alkoholio pardavimo. Visai aišku, kad toks sprendimas yra paikumas. Didesni mokesčiai gali įplaukti į valdžios iždą tik iš stropiai dirbančių, produkuo­jančių žmonių. O alkoholis kaip tik naikina ne vien stropumą, darbštumą, bet ir žmonių darbo jėgas. Valdžiai imant mokesčius iš alkoholio, imama pinigus iš gyvo kapitalo. Ir tuo jis nuolat mažinamas. O leisdama smuklininkams varyti savo darbą, ji leidžia tautą naikinti. Ar dar neužtenka visų tų praeities paveikslų?
Mes norime lietuvių tautos gyvenimo. Ir todėl negalime tylėti, kad išmintingoji pradžia blaivybei išlaikyti vėl griaujama būtų. Žinome, kad sakoma: ar draudžiame ar ne, žmonės vis tiek gers. Keistas toks pasakymas. Seniau buvo dažnai vagiama. Ir sutarė žmonės išleisti įstatymą, kad kiekvienas vagis būtų baudžiamas. Kažin ar kas nors tuokart sakė: kam užginsime vogimą, žmonės vis tiek vogs? O gal ir vienas kitas reikalavo, kad leistų laisvai vogti, tada nebūsią tiek vagiama. Ne visais laikais žmonės lygaus proto ir paikumo.
Teisybė, žinoma, kad žmonės turėtų gera daryti be spaudimo. Ir kur auginami jauni žmonės, tai yra idealas. O valdžiavos gyvenime iš principo užduotis ta pati — būtent žmonių auklėjimas. Vis dėlto reikėtų ir atsižvelgti į tai, kad kiti būtų apsaugojami. Valdymas tuo tarpu dar nepasiekia kiekvieno žmogaus. O tūlas jam artimus žmones į pragarą verčia. Tėvas girtuoklis visą šeimą gali pražudyti. Todėl tokia jauna valdžiava, kaip Lietuva, savo valdžios ir įstatymų duodančių žmonių pasmerkiama mirčiai, kad ji vėl laisvai leidžia smuklininkams mūsų tautą žudantįjį darbą varyti.
Visiems, kurie nori savo tautos gera, reikėtų tam priešintis. Kaip nors turime iškopti iš alkoholio vergovės. Blaivininkų darbas geras. Bet per maža yra gerų paveikslų. Tik įstatymais alkoholį pasmerkus, iš lengvo žmonės numanys, koks nekultūringas dalykas yra girtauti ir koks garbės vertas yra blaivus žmogus! Visa Lietuvos nepriklausomybė nieko nereiškia, kad didis jos žmonių skaičius alkoholiui vergauja. Politinė nepriklausomybė tegali teisingai tekti blaiviems žmonėms, kurie nėra alkoholio vergai.

Vydūnas

meslaisvi.lt