Ar degsim žvakutes už Lietuvą?

   Mūsų šalyje yra be galo daug politinių partijų ir visuomeninių organizacijų. Tačiau politinės partijos akivaizdžiai lenkia visuomenininkus. Kodėl taip yra, kokios priežastys, kalbėjomės su Nepartinio Demokratinio Judėjimo, Pagėgių skyriaus vadovu, Donatu Jančaru.

 -Kodėl atsitiko, kad visuomenininkai negali prisidėti prie savivaldybių bei valstybės kūrimo?

Na, yra nemažai priežasčių. Visų pirma politinės partijos turi gilias šaknis, atsineštas dar iš sovietmečio. Ir kokia be būtų jų patirtis, ji vis dėl to yra. Antra, be abejo finansavimas. Nors visuomenininkams 2010 metais mano žiniomis buvo skirta 210 mln. Lt., tačiau man pabandžius apskambint Pagėgių savivaldybės visuomenines organizacijas, visos jos atsakė, kad jokių pinigų tais metais negavo. Kur tie pinigai nukeliavo, neaišku. Viena iš versijų tai, kad yra keletas visuomeninių organizacijų, kurios įsteigtos tų pačių politikų, tam, kad būtų galima įsisavint tuos pinigus.

-Mūsų krašto seimo narys K. Komskis balsavo prieš leidimą visuomeninėms organizacijoms dalyvauti rinkimuose. Kaip jūs manot kodėl? Gal bijo konkurencijos?

-Nemanau, kad K. Komskis apskritai ko nors bijo Pagėgių savivaldybėje. Tikrai ne dėl to balsavo prieš. O kodėl, įdomu ir man, reiktų jo paklaust .

Jei rimtai, tai aš ir pats nežinau, ar gerai būtų kad jos dalyvautų rinkimuose. Jau trejetą metų dalyvauju visuomeninėje veikloje ir deja , bet matau ir nemažai trūkumų. Vienas iš jų, tai kad visuomenininkai per daug tolerantiški vienas kitam, netgi ir visokiom kvailystėm.  Sunku susitart, nes vyrauja daug skirtingų nuomonių. Partijos šioj vietoj ryškiai lenkia. Būtų gerai, jei partijos veiktų pagal sąžiningumo principą, jų gretose vyktų vadovų rotacija. Rotacijos nebuvimas viena iš pagrindinių priežasčių, iškreipusių ir sugriovusių politinių partijų vardą. Tačiau vienvaldystė turi ir pliusų. Mažiau chaoso partijos viduje, griežta tvarka, subordinacija ir aiškus tikslas.

-Koks tikslas?

Va čia ir vienvaldystės krachas šaliai. Iš visų įvykių Lietuvoje matosi vienas tikslas, tai partinių vadovų ir jų artimųjų rato asmeniniai interesai. Tokie tikslai nepastebimai privedė mus prie Partinio Diktato, nes dažniausiai kitokia nuomonė ir pasiūlymai neatitinka tų partijų viršūnių interesus. Todėl ir susidarė situacija, neatitinkanti daugumos lūkesčių.

-Partijose daug žmonių, ar visiems jau ten taip gerai?

Bėda tame, kad daugelis stojo ir stoja į politines partijas tikėdamiesi naudos tik sau, mažai kas galvoja apie valstybės interesus. Kad ir mano ne vienas pažįstamas yra minėjęs, kad stoja į partiją, nes jam neva pažadėjo darbą. Kitiems kad įstotų į partiją,  užtenka keleto suvažiavimų per metus, kuriuose jie nemokamai pasivaišina. Sakyčiau sąlyginai nemokamai, nes partijos tai finansuojamos iš biudžeto. Tuom ir naudojasi partinis elitas. Norai turėti tik sau patogesnį gyvenimą, privedė prie betvarkės, nes dauguma nustojo rūpintis visų bendra erdve.

-Gal žinot kaip tai atgaivinti?

Atgaivinti padėtį? Hmm. Sudėtinga. Nėra žmonių, kurie tuom tikėtų. Dauguma išsilavinusių, galinčių užsiimt visų bendrais reikalais paprasčiausiai neprileidžiami prie kūrimo, daugelis dirba savivaldybės įmonėse, juos tokia situacija tenkina .Gauna stabilų atlyginimą, po kiekvienų „rinkimų“ jų padėtis pratęsiama dar ketveriems metams į priekį Todėl tokie žmonės permainų greičiausiai nenori. Ką daryti likusiems? Teks susitaikyti su padėtimi ir gyvent gyvenimą pastoviam strese, nežinomybėje dėl rytojaus, dėl ateities. Sunku, bet kol vyraus partinis diktatas, tol bus betvarkė. Aš ne prieš partijas, bet prieš partinį diktatą, kuris akivaizdus mūsų šalyje ir juolab savivaldybėje.

Jeigu tarp tarybos narių atsirastų tokių žmonių, kurie pasiryžtų keist padėtų iš esmės, manau, kad daugelis gyventojų juos smarkiai palaikytų. Turiu viltį, kad kada nors tai įvyks. Kiekvienoje mąstančioje visuomenėje vyrauja solidarumo principas. Kai vieniems geriau, jie padeda tiems, kam prasčiau. Pas mus deja, šito principo nebeliko. Kiekvienas už save ir dar ne šiaip sau už save, o skandindamas kitus. Kol taip bus, tol grimsime į vis didesnę bedugnę, iš kurios neaišku, ar pavyks iškopti.

Nenorėčiau ,kad kada nors, Lapkričio pirmąją, tektų uždegti žvakutę už Lietuvą.

 

 

 

Pagegiailaisvi.info