Remigijus Kelneris. Pagėgiai po dešimt metų

2 Remigijus Kelneris(1)

Remigijus Kelneris tiki, kad pagėgiškiams atsirado reali galimybė pakeisti seną valdžią

Dešimt metų, ne tas laiko tarpas per kurį galima būtų „pakelti“ provincijos miestelį,  kuriame 15 metų buvo naikinamas žmogiškasis pradas – pasitikėjimas savimi ir tikėjimas tuo, kad valstybėje dar yra pakenčiama teisybė.  Metai po metų kartojosi tiek žodžių, tiek veidų dviprasmybė. Noriu priminti vieną girdėtą nelabai sąžiningo dvasiškio pasakymą: tu nežiūrėk ką aš darau, bet klausyk ką aš sakau. Pagal šiuos žodžius, Pagėgių „mero tribūna“ kalbėjo ir kalbėjo kasmet ir kasdien: būkite teisingi ir tvarkingi, tik nesidairykite į mane, nes man tos taisyklės negalioja.

Negaliu žinoti per kiek laiko pasisektų iš esmės pakeisti pasitikėjimo sampratą, nes daug metų žmogus buvo klaidinamas. Tas buvo daroma ir tarybiniais ir Pagėgių savivaldybės laikais. Samprata, kad be kyšio, be pažinties  – nieko negausi, nieko nepasieksi, tapo savaime suprantamu dalyku. Visiškai nesupratingiems reikėtų paaiškinti, kad kyšis nebūtinai turi būti ant „lėkštės padėtas natūra“. Už suteiktą valytojo, mokytojo, direktoriaus ir bet kokį kitą darbelį, įsipareigojimas tapti lojaliu partijos nariu ir daug metų reikiamu laiku atiduoti savo didžiausią vertybę – balsą per rinkimus, mano supratimu, tai yra daug kartų blogiau nei vienkartinis kyšis.

Emigracija yra skaudi rykštė šalims, kurios ištrūko iš  sovietų gniaužto. Šis procesas vieniems yra išsigelbėjimas, kitiems nusivylimas. Bet mastai siaubingi – trečdalis darbingo amžiaus tautos palieka merdėjimui gimtinę su senstančiais tėvais ir seneliais. Kaip sakant pabėgau nuo problemos ir jos nebėra. Mano supratimu, negalime bėgti nuo laikinų problemų, turime mobilizuotis ir jas spręsti. Gal jos ir per ilgai užsitęsė, bet supraskim, kad be mūsų pačių pastangų jų niekas kitas neišspręs.  Problema niekur nedingo. Jeigu kranas virtuvėje sugedo, o mes pasislėpsime kitame kambaryje, tai kranas pats nesusitaisys. Nebent kaimynas pamatęs kad vanduo jau per slenkstį bėga, paims ir sutvarkys. Bet reikia suvokti, kad tas kaimynas gali pradėti tiesiog apsigyventi tavo ištuštėjusiuose namuose. Taip ir su tauta, patys pabėgsime nuo laikinų problemų, tai tą vietą tarsi pigų rojaus kampelį ims ir atras tolimų šalių gyventojai. Per laiką taps miesto ar kaimo dauguma. Vėliau tokių daugumų daugiau ir kaip sakoma – gera vieta tuščia ilgai nebūna.   Viena iš emigracijos  priežasčių yra nusivylimas savivaldybėmis. Supraskime, kad mūsų valdžia yra tarsi mūsų pačių atspindys veidrodyje. Todėl jei valdžia nepatinka ir mes pradedame ją keikti ir šmeižti, nepamirškime, kad tai mūsų veidrodis. Valdžia pradės keistis jeigu mes keisimės. Daugiau tolerancijos tiems kurie dirba, bet padaro klaidų. Bet būkime nepakantūs tiems, kurie daro specialias klaidas, kad galėtų iš to gerai pagyventi. Deja turime būti realistai, kad visų nenaudėlių neišgaudysim. Žmogus, kartais labai keistai elgiasi, pavyzdžiui: yra įstatymas už verslą narkotikais siunčiantis ilgiems metams į kalėjimą (Jungtiniuose Arabų Emyratuose taikoma mirties bausmė), bet šio verslo, žmogus neatsisako.

Pagėgiai, yra nykštukinė savivaldybė, turinti  apie 8000 gyventojų. Be to turi patį mažiausią miestą Panemunė, kuris tikriausiai visoje Europoje mažiausias. Mano supratimu, negalime naiviai tikėti, kad čia sugebėsim prisitraukti didelių verslų, kurie įdarbintų kelis šimtus, ar tūkstantį darbuotojų. Tačiau turime gamtą, kuri labai tinkama gyvulininkystei plėtoti. Su sveiku pavydu žvelgiu į Europos šalis esančias toje pačioje Vidutinių platumų  klimatinėje zonoje tai yra Olandija, Vokietija, Lenkija, Danija, Švedija, kurios sugeba iš gyvulių ūkio padaryti gerą verslą ir sukurti daugybę darbo vietų ne tik kaime bet ir mieste. Šiose šalyse laikomų gyvulių skaičius viename hektare yra žymiai, net keletą kartų didesnis nei Lietuvoje. Jei palygintume turimą kontroliuojamų karvių skaičių tenkantį 1 ha žemės ploto Lietuvoje -3,13; Vokietijoje – 10,02; Danijoje -11,7; Olandijoje -20,46.  Iš šių skaičių, kurie skiriasi, kartais galime padaryti išvadą, kad mes lietuviai turėdami tinkamiausias gamtines sąlygas laisvai galėtume bent jau 3 kartus padidinti melžiamų karvių skaičių. Tuo pačiu didėtų ir veislinių telyčių, ir penimų galvijų skaičiai.

Puikiai pamenu, buvusio premjero A. Butkevičiaus žodžius 2015 metais pasakytus ūkininkų suvažiavime Vilniuje, kad „…norėdami prekiauti mėsa su Kinija, mes atrodytume lyg su dešros rinkute kišenėje“. Mes su tokiu gyvulių skaičiumi pasaulio rinkoje, atrodome apgailėtinai. Turime suvokti, kad sėkmę pasaulinėje produktų prekyboje, nulemia masto ekonomika. Todėl drįsčiau teigti, kad būtent Pagėgių kraštas galėtų būti pirmasis kuris įvertinęs savo galimybes stipriai padidinęs savo bandas, taptų labai patraukliu visiems supirkėjams tiek mėsos, tiek pieno. O dėl didesnių kiekių išsireikalautume didesnių kainų. Kiek griuvėsių galėtų atgimti, kiek jaunimo galėtų užsiimti tuo verslu. Visa tai yra realu ir paprasta. Reikia tik parodyti deramą pagarbą ir suteikti pagalbą mūsų piliečiams, kurie gali tapti mūsų maitintojais.  Gal su laiku ateitų pasitikėjimas kooperacija ir patys rimčiau kažką nuveiktume šioje srityje. Minčių apie tai turiu nors vežimu vežk.

Kai kurie politikai „spekuliantai“ bando sumenkinti žemės ūkio vaidmenį sakydami, kad jis sudaro nedidelę dalį Lietuvos BVP. Bet taip ir turi būti, nes modernėjant žemės ūkiui, pakanka vis mažesnio kiekio žmonių ir technikos, norint pagaminti tą patį kiekį produkto. Tik supraskime, kad maistas žmogaus gyvenime, visada liks pati svarbiausia prekė. Gali turėti kiek nori pinigų ir ginklų, bet jeigu neturėsi maisto – tu niekas. Tą supranta ir politikai „spekuliantai“, bet vis viena toliau tuščiai „spekuliuoja“.

Pagėgiai, ne išimtis. Ūkininkai, daug metų buvo ignoruojami ir nepelnytai menkinamas jų indėlis į krašto ekonomiką. Prisimename, kaip liberaliosios valdžios iniciatyva, buvo įkurta antra ūkininkų sąjunga, kad sukeltų sumaištį tarp ūkininkų. Eilę metų sekėsi tai daryti, kol pavyko užgesinti abi įsikūrusias ūkininkų organizacijas. Net ilgiausias tradicijas turinčią ūkininkų „Rudens derliaus šventę“ pavyko išnaikinti. Dabar toje vietoje turime miesto „Labirintų“ šventę. Beje, nuo senovės, labirintai buvo sugalvoti tam , kad paklaidinti ir įbauginti žmogų. Galima būtų spėti, kad norint „kietai“ valdyti tautą, tokios priemonės tiesiog būtinos. Pastaruoju metu, Pagėgiuose garsėja vienas katinas, kuris greitu laiku ruošiasi išgaudyti visas peles. Tie, kas turi sveiką nuovoką greit suprato, kad ši alegorija, taikoma „kieto“ viršininko ir vargšo tarnautojo ar valstiečio santykiams sustatyti į savo vietas. Mat paskutiniu metu, „kietas viršininkas“ pradėtas tampyti už ūsų.

Pagėgių visuomenė, per šiuos rinkimus turi realią galimybę pakeisti politinę situaciją, ir išsirinkti kitus tautos vadus, kurie turėtų progos pademonstruoti tikresnę demokratiją ir išlaisvinti savo piliečius iš „politinės vergovės“. Esu įsitikinęs, kad tik laisvas žmogus gali atskleisti savo gerąsias savybes. Įgavęs pasitikėjimą savimi, tuo pačiu ir juo besirūpinančiais valstybės tarnautojais, gali į savo darbą pradėti žiūrėti su meile, o pradėjus geriau sektis net sukurti verslą. Nekalbu apie atlygio padidėjimą, visa tai ateis su laiku. Aš tikiu tuo, kad žmogus neemigruotų ir liktų savo Tėvynėje, svarbiausia sąlyga ne geras atlyginimas, bet politiškai sveika aplinka ir supratimas.

Pagarbiai,

Remigijus Kelneris

Politinė reklama. Bus apmokėta iš specialios LVŽS rinkiminės kampanijos sąskaitos. Užs.Nr. 2019/02/08/02-08